Šatrija – Žemaitijos kalnų karalienė.

„Čia ne kalnas: čia varpas, kuris kadaise, pririštas baltom debesų juostom, sūpavosi į visas puses ir, linksmai mėtydamas auksinę šerdį, plačiai plačiai skambėjo...“ (Mieželaitis, 1974 m.).

Kalno pašlaitėje žmonės gyveno nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų apkrikštijus žemaičius.

Nuo Šatrijos, iškilusios virš jūros 228,7 m., atsiveriantis reginys dar labiau išskiria ją iš visų Žemaitijos kalnų. Šatrija - puiki apžvalgos aikštelė, iš kurios matyti Sprūdės, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio kalnai, Luokė, Telšiai, Užventis, Upyna, net N. Akmenės cemento gamyklos kaminai, o naktį – Kuršėnų ir Mažeikių žiburiai.

„Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. Bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų gintarinius akiračius. Ir todėl mums Šatrija – aukščiausias kalnas..“. (Mieželaitis, 1974 m.).

Žemaitiškai Loukė. Vytauto pavedimu čia pastatyta viena pirmųjų Žemaitijoje bažnyčių, įkurta parapija, vyskupo dvaras. Per visą savo istoriją Luokė garsėjo jomarkais, prekyba, turėjo net savo matą – Luokės mastą. XVII a., Luokėje apsigyveno žydai, dėka jų čia suklestėjo amatai bei smulkusis verslas. Luokę ir jos apylinkes garsino svieto lygintojas Tadas Blinda.

Luokėje įkurta parapija 1416 m. Kada tiksliai pastatyta ir kurioje vietoje pirmoji Luokės bažnyčia, nėra žinoma. 1421 – 1842 m. Luokė priklausė Žemaičių vyskupams.

Nežinia kiek kartų Luokės bažnyčia perstatyta. Bažnyčios statybomis ir remontu nuo XVI a. rūpinosi Žemaičių vyskupai. Bažnyčia medinė, kryžminio plano, su bokšteliu. Šventoriuje stovi medinė varpinė, jis aptvertas akmenų mūro tvora.

Anot Juzumo „Pirmoji bažnyčia Luokėje buvo pastatyta sugriovus pagonių altorius ir užgesinus dievo Perkūno garbei degusią ugnį ant garsiojo Šatrijos, arba kitaip Ketros (Cetros) kalno“. Manoma, kad Luokės bažnyčia yra viena iš 8 bažnyčių, pastatytų per žemaičių krikštą.

Ponų namas – vienas iš dviejų Lietuvoje išlikusių medinių tokio tipo baroko laikotarpio ponų namų.

2004 m. vykęs gaisras sunaikino ponų namo valgomajame buvusias XVIII a. glazūruotas krosnis ir židinį su Gorskių „Nalenč“ ir Vainų „Tromby“ herbais. Pastatą rekonstruojant buvo stengtasi krosnis ir židinius atstatyti panašius į buvusius.

Biržuvėnų dvaras – itin vertingas XVIII-XIX a. medinės dvaro architektūros pavyzdys. Tai vienintelė Lietuvoje išlikusi sodyba, kurios reprezentacinį kiemą sudaro XVIII a. mediniai pastatai. Dvaro oficina, vežiminė ir arklidė – vieninteliai XVIII a. medinės architektūros pavyzdžiai Lietuvoje. Visa dvaro sodyba užima virš 80 ha žemės plotą, kuriame yra 22 objektai.

Ant Virvytės upės kranto Kūlio Daubos kaime stovi 1851 m. pastatytas vandens malūnas. Jame buvo malama, pikliuojama, šatruojama, gaminamos kruopos. Malūnas pastatytas iš akmens mūro ir karkasinių medinių konstrukcijų. Siekiant maksimaliai išsaugoti paveldą, įrengti muziejų ir pritaikyti turizmo reikmėms, atlikta malūno rekonstrukcija. Atgijus naujam malūno pastatui su išsaugotomis autentiškomis technologinėmis dalimis, suteiktas Angelų malūno vardas.

Kūlio Daubos vandens malūnas su technologine įranga yra Kultūros paveldo objektas. Visi malūno technologiniai įrenginiai yra prižiūrėti ir vietoje galima pamatyti/pademonstruoti kokiu principu veikė vandens malūnas.

Spigino ragas - unikalus mezolito paminklas. Čia rastos mezolito stovyklos liekanos, aptikta didelė titnago dirbinių kolekcija. Senovės gyventojai mirusiuosius laidojo Spigino salos kalvoje. Joje rasti 4 kapai - trys iš jų mezolito laikotarpio datuojami nuo 6660 – 4050 m. pr. Kr., o vienas vėlyvojo neolito kapas datuojamas 2870-2470 m. pr. Kr. Mezolito kapai yra seniausi akmens amžiaus žmonių, žvejų ir medžiotojų, kapai Lietuvoje ir vieni iš seniausių Rytų Pabaltijyje.

Sprūdės kalnas, dar vadinamas Šaukštelio piliakalniu - vienas raiškiausių Varnių regioninio parko centrinės dalies kraštovaizdžio objektų, kurio aukščiausia vieta iškilusi virš jūros lygio 216 m. Iš šono žiūrint jo forma primena didžiulį gyvūną. Galva – pats piliakalnis, o kūnas ir uodega nutęsusi į rytus. Piliakalnio šlaituose gerai išlikę gynybiniai pylimai, užvažiuojamasis kelias.

Iš tolo vilioja užlipti Sprūdės piliakalnis. Pasakojama, jog kadaise čia savo pilį pasistatė kunigaikštis Sprūdeikis. Nuo to ir prigijęs piliakalnio vardas. Viršūnėje įrengta apžvalgos aikštelė, kurioje akmenyse išgraviruoti matomi nuo kalno 23 objektai. Nuo čia atsiveria vaizdas į didžiąją Varnių lomą, kur tyvuliuoja – Biržulis, Stervas ir Lūkstas, nuo kalno matomi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai.

Sklepkalnyje įrengtas ir 1903 m. vyskupo G. F. Cirtauto pašventintas Pavandenės dvarininkų Sakelių šeimos kolumbariumas. Po antrojo Pasaulinio karo jis išgriautas, o išniekinti mirusiųjų palaikai perlaidoti į kalvos viršuje buvusį giminės kapą.

Šalia Gludo ežero stūkso nedidukė kalvelė - Pavandenės alkakalnis. Visai netoli jo, to pačio Gludo pakrantėje, XX amžiaus pradžioje buvo gražus Sakelių giminės mūro dvarelis, sparnais mojo vėjo malūnas. Deja, nei malūno, nei dvarelio nelikę, tik išplėšti Sakelių kapai (kolumbariumas).

Kunigų seminarija Varniuose buvo įsteigta 1622 m. 1770 m. pastatyti vėlyvojo baroko Žemaičių kunigų seminarijos rūmai. XIX a. uždarius Vilniaus Universitetą, Varnių kunigų seminarija ir Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje. Varniuose mokėsi: A. Vienažindis, A. Strazdas, J. A. Pabrėža, M. Valančius, A. Baranauskas. Nuo 1999 m. šiame pastate kuriasi Žemaičių vyskupystės muziejus.

Renovuotame pietiniame pastato fligelyje veikia nuolatinė ekspozicija, pristatanti Žemaičių vyskupystės istorijos, meno ir memorialinį paveldą. Seminarijos ūkvedžio butas, valgomasis (refektoriumas) - tokia patalpų paskirtis buvo anksčiau. Šiuo metu patalpos naudojamos vis atnaujinamai nuolatinei ekspozicijai.

Nerenovuotame šiauriniame fligelyje esančios patalpos pritaikytos laikinoms parodoms. Laiptai veda į Didžiąją aulą, o nusileidę laiptais žemyn, pateksime į rūsius, kur buvo saugomos maisto atsargos. Ten dabar eksponuojamas Varnių varpų liejykloje nulietas varpas. Koridoriuje susipažinsite su vysk. M. Valančiaus blaivystės sąjūdžiui skirta paroda, įspūdingu Vyskupo skulptūros modeliu bei senais antkapiniais kryžiais.

Senieji Varniai. Juos puošia iškilios architektūros buvusios Žemaičių kunigų seminarijos rūmai, Varnių katedra, Šv. Aleksandro bažnyčia.

Bažnyčia tinkuoto mūro, barokinė, bazilikinė, kryžiaus plano, dvibokštė, pastatas masyvus, išorė kukli, interjeras turtingas. Ji viena seniausių Žemaitijoje, įdomus architektūros paminklas. Šventoriuje stovi lurdas, jo viduje - Marijos statula.

Katedroje gausu dailės paminklų - 12 altorių, sakykla, centrinis altorius, vyskupo sostas. Įžymi Žemaičių vyskupų portretų galerija, 17-20 a. liturginės tekstilės kolekcija, liturginiai indai ir kiti reikmenys. Presbiterijoje įrengtos vietos kapitulos nariams ir vyskupui. Vargonų balkonas saikingų barokinių formų. Patys vargonai mechaniniai su originaliu vargonų vamzdynu.

Po bažnyčia esančiame rūsyje yra Žemaičių vyskupų kripta. Čia laidoti Žemaičių vyskupai. Kriptos centre ant žemo medinio katafalko stiklu dengti karstai, kuriuose dviejų vyskupų – Juozapo Arnulfo Giedraičio († 1838) ir Simono Mykolo Giedraičio († 1844), balzamuoti žemiškieji palaikai, pomirtinė Jurgio Giedraičio († 2000) kaukė.

Varnių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia – buvusi Katedra pastatyta 1681-1691 m. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco lėšomis. Jai parinkta gana saugi vieta – dirbtinė Varnelės upės sala.

Per prabėgusius 600 metų toje pat vietoje ši bažnyčia yra ketvirta. Dabartinė, pastatyta 1770 m., yra vėlyvojo Lietuvos baroko ir medinės liaudies architektūros pavyzdys. Vyskupijos centrą iškėlus į Kauną, 1865 m. pervadinta Senųjų Varnių bažnyčia.

Viduje - penki altoriai, centriniame altoriuje paveikslas "Šv. Aleksandras, Kapadokijos vyskupas", šoniniuose - paveikslas "Švč. Mergelė. Marija Sopulingoji" ir "Šv. Antanas Paduvietis". Bažnyčia trinavė. Šonines navas užbaigia stačiakampės dviaukštės zakristijos, kurių antrame aukšte balkonai, atitverti baliustrų tvorelėmis. Bažnyčios vidus erdvus ir šviesus. Navas skiria trys poros aštuoniakampių stulpų, viršuje sujungtų lėkštomis arkomis.

Varniuose pirmoji bažnyčia pastatyta 1414 - 1416 m., Vytauto Didžiojo rūpesčiu pašventinta, jo garbei pavadinta Aleksandro vardu. Manoma, kad ši bažnyčia yra pirmoji iš 8 pastatytų Žemaitijoje po žemaičių krikšto.

Varnių miesto centras – buvusi turgaus aikštė, dabar Medininkų aikštė. Čia susikerta trys keliai, vedantys iš Varnių į Telšius, į Tverus, į Laukuvą. Centre - Varnių seniūnijos pastatas, netoli Žemaičių vyskupystės muziejus, Šv. Aleksandro bažnyčia, vaistinės, parduotuvės.

Varnių regioninio parko lankytojų centras įsikūręs Ožtakių kaime ant vienos iš aukščiausių šių apylinkių kalvų. Anksčiau ši vietovė buvo vadinama „Vožtakiai“ (žemaičiai žodį „ožys“ sako „vuožys“), tai yra „ožių takai“. Dumbrių peklėse pagal legendą gyveno Dumbrių dėdės – velniai, dieną virsdavę ožiais, vakare jaunais berneliais. Kažkada čia buvo palivarkas, kolūkio centras, girininkija.

Varnių regioninio parko lankytojų centre įrengta ekspozicija „Septyni keliai iš Varnių“. Joje pristatomos Varnių regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo vertybės, žemaičių tarmė, buvusi Žemaitijos pilių – tvirtovių sistema, reljefiniame parko makete nužymėti piliakalniai, alkakalniai, pažintiniai takai, įrengta vienintelė Lietuvoje ežero (Lūksto ežero) gintaro kolekcija, Paukščių balsų paros laikrodis.

„Kiekvienas užkopimas į Medvėgalį yra dosniai atlyginamas iškalbiu reginiu, gimtos žemės galios pajautimais.“ (Č. Kudaba)

Medvėgalio archeologinis kompleksas 2006 m. pritaikytas lankymui. Įrengti takai, laiptai, automobilių stovėjimo aikštelė, suoleliai, laužavietė, renginių vieta ir komplekso skulptūra - paminklas žemaičių - dūnininkų genčiai „Medvėgalis“. Autorė - skulptorė Dalia Matulaitė.

Nuo Alkakalnio geriausiai matosi Pilies kalno didybė. Išryškėja gynybiniai pylimai, piliakalnio aikštelė. Kalno papėdėje yra senovės gyvenvietė. Kurį laiką Medvėgalio tvirtovei vadovavo garsusis Pilėnų Margiris. Anot legendų, pilis buvo tokia tvirta, kad ilgą laiką Žemaitiją puldinėjančių teutonų nebuvo įveikta, o ją sudeginus tvirtovės ir jos gynėjų stiprybė perėjusi... į kalvą.

Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Ąžuolų, Sumonų, Alkos, Bevardė kalvos su kūlgrinda. Piliakalnyje stovėjusi Medvėgalio pilis viena iš svarbiausių Medininkų krašto ir Žemaitijos tvirtovių. Medvėgalio pilis minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Medvėgalis Žemaitijos kalnų karalius iškilęs virš jūros 234,6 m., tai aukščiausia Žemaitijos vieta.

Požerėje medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią 1771 m. pastatė didikas P. Zaleskis. Čia buvo Laukuvos parapijos filija. 1905-1906 pertvarkyta, pristatytas bokštas, įrengti keturi altoriai. Šventoriaus tvora akmeninė.

Žavi išraiškingas XVII a. drožėjų darbo altorių ansamblis, stilinga sakykla, vargonai, rokokinis gražios drožybos procesijų altorius. Šį altorių žmonės apeina klūpomis. Bažnyčioje saugoma stebuklinga laikyta, iš griūvančios Ivoniškio dvaro koplytėlės perkelta, Kristaus Atsimainymo statula. Rugpjūčio mėnesį tikinčiuosius sutraukia Kristaus atsimainymo atlaidai.

Sodyba saugoma kaip liaudies architektūros paminklas. Ją sudaro XIX -XX a. pradžios keturi pastatai: tvartas-jauja, troba, klėtis, malkinė su rūsiu. Ypač įdomi klėtis, kurios sienos suręstos iš itin storų, per laiką išlinkusių, ąžuolinių rąstų. Tyrinėtojų duomenimis, Bilioniuose buvę vien tik panašūs į šį vienkiemiai – stambūs, gausiai apželdinti, turėję savus tvenkinius, didelius sodus.

Bilionių piliakalnis dar vadinamas Šventkalniu ar Švedkalniu. Piliakalnis įrengtas ant didelės kalvos, kuri virš jūros lygio pakilusi 204 m. Žiūrint į jį nuo Žemaičių plento piliakalnis primena laiptuotą piramidę. Pietinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Paršpilį sudaro du piliakalniai. Pirmasis piliakalnis - Pilies kalnas yra į vakarus nuo Paršežerio ežero, antrasis piliakalnis – Papilys yra į pietryčius nuo pirmojo, už Melnyčios upelio. Kalva žema, apsupta pelkių. Kultūrinis sluoksnis ryškus. Rastas akmeninis galąstuvas, žiestų puodų šukių, apdegusio molio tinko gabalų.

Čia - Sietuvos kraštovaizdžio draustinis. Kalvelės, kloniai, pelkės, ežeras, žemumos, kuriose telkšo vanduo – tipiškas kalvotosios Žemaitijos kraštovaizdis. Čia ir Paršežerio ežeras, Paršpilio piliakalnis, Sietuvos kūlgrinda, Burbiškių kapinynas.

Vembūtų piliakalnis - Pilies dauba. Ko gero, čia buvo vienintelis įėjimas į Žemaičių kunigaikščio Vykinto piliavietę, vartai į pilį. Vakariniame Pilies daubos šlaite tekantis Geruliuko upelis galėjo būti Vykinto laikais iškastas galingas gynybinis griovys. Piliakalnis I – XIII a. laikotarpio. Pietinėje papėdėje 2003 m. 5 ha plote tyrinėta I - II a. gyvenvietė.

Čia galėjo būti Žemaičių Kunigaikščio Vykinto piliavietė užėmusi apie 50 ha teritoriją. Gerai išlikusios gynybinės griovos, paslaptingi didžiuliai rieduliai ir skaldyti akmenys – tai buvusių įtvirtinimų liekanos. Antrą dešimtmetį į talkas besirenkančių žemaičių dėka piliavietė gražiai tvarkoma. Įrengti simboliniai vartai į pilį, atminimo akmuo, kuriamas Žemaičių kunigaikščio Vykinto ąžuolų parkas.

Tai trečias pagal aukštį Žemaitijos piliakalnis, iškilęs virš jūros 228 m. Pati Girgždūtės kalva labai išvaizdi – su dviem viršūnėmis. Manoma, kad ant žemesniosios kalvos buvusi pagoniškų apeigų vieta, o ant aukštesnės - stovėjusi pilis. Apie šią vietą yra išlikę padavimų – apie paskandintus lobius, prasmegusią bažnyčią, apie tai, kad čia buvo aukojami avinai.

Pirmoji bažnyčia Janapolėje, tuometiniuose Viržuvėnuose, pastatyta iki 1748 m. Ji keitėsi, buvo atnaujinama, didinama. Mūsų dienas pasiekė XVIII amžiaus pradžioje vyskupo Jono Domininko Lopacinskio pastatyta bažnyčia. 1887 m. leista perstatyti jos bokštą, varpinę, kapų koplyčią. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi medinė dviaukštė varpinė.

Liaudiškųjų formų medinė bažnytėlė yra stačiakampio plano su apside ir bokšteliu. Joje 4 altoriai. Savo formomis ji kartoja to meto architektūrines tradicijas Žemaitijoje, kurios pasižymėjo paprastumu. Bažnyčios inventoriui netrūksta žalsvai melsvo dangaus mėlio ir auksinio geltonumo.

Pavandenės bažnyčia pastatyta 1620 m. Dabartinė liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė bažnyčia pastatyta 1802 m. Varpinė statyta 1845 m., prie bažnyčios XVII-XVIII a. veikė parapijos mokykla ir biblioteka, o 1912–1914 m. lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Šventoriuje yra 14 Kryžiaus kelio koplytėlių.

Onos bažnyčia su varpine - medinės sakralinės architektūros pavyzdys su pastebimais baroko ir liaudies architektūros stilių elementais. Joje įrengti 5 altoriai.

Piliakalnio pavadinimas kildinamas iš kalno silueto, primenančio gulinčios moters figūrą. Iš tolo rytinė kalvos dalis panaši į moters galvą, kalvos centre iš dviejų dalių susidedantis pakilimas – krūtinė, vakarinė kalno dalis – lyg poilsiui prigulęs moters kūnas. Piliakalnis įrengtas masyvios aukštumos, nuo jūros lygio pakilusioje 219 m., aukščiausioje dalyje, šalia – Gludo ežeras.

„Šen ir ten pieva su krūmais, arčiau prie Sietuvos upelio linguoja. Kas laukia įspūdingo vaizdo, žinoma, nusivils. Tačiau – jei nelabai tiki slaptom kūlgrindom – verta apsilankyti, paklausinėti vietinių, pabraidyti pusdienį ir įsitikinti, kad tokia yra.“ (Č. Kudaba). Šiandien perbristi kūlgrindą – ekstremalus žygis, kurį galima užsisakyti arba dalyvauti, kai jis organizuojamas.

Žąsūgalos viršūnė virš jūros iškilusi 210 m. Pietiniu ir rytiniu Žąsūgalos pašlaičiu sukdama į giliausius duburiukus, vinguriuoja Virvytės upė, atsiveria nuostabūs Žemaičių aukštumos vaizdai. Kalno šlaitai itin statūs - juk nuo jo M. Valančiaus Palangos Juzė riedėjo ir visokius prakeiksmus kalnui laidė. Kalnas taip pavadintas, nes ant jo ilsėdavosi skrendančios žąsys.

Varnių regioniniame parke galite pamatyti aukščiausias Žemaitijos kalvas, išskirtinius piliakalnius, archeologinius kompleksus, religinę bei tradicinę medinę architektūrą.

Virtualus turas skirtas Varnių regioninio parko kultūros paveldo vertybėms pristatyti - tai realistiškas pasirinktų objektų modelis. Šiame ture pristatomi svarbiausi Varnių regioninio parko kultūros paveldo objektai. Turo lankytojas jaučiasi tarsi natūraliai lankytų objektą - gali stebėti aplinką visomis kryptimis nuo žemės ir iš oro, įeiti į pastato vidų, paskaityti apie lankomą objektą, audiogide išgirsti diktoriaus įrašytą pasakojimą, su virtualios realybės akiniais vaizdą matyti 3D formatu. Virtualus turas sudarytas iš aukštos rezoliucijos itin kokybiškų nuotraukų, pateikiamas lietuvių ir anglų kalbomis.

• Projektą vykdė Varnių regioninio parko direkcija
• Projektą finansavo Lietuvos Kultūros Taryba
• Projekto partneris – UAB Inverse ir Gidas360

Projekto dalykiniai partneriai:

• Telšių Vyskupijos Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Varnių Šv. Aleksandro, Pavandenės Šv. Onos, Janapolės Šv. Arkangelo Mykolo, Luokės Visų Šventųjų, Požerės Kristaus Atsimainymo parapijos
• Žemaičių muziejus "Alka"