Bliuviškių kaimo senkapiai, plotas 0,04 ha. Bliuviškių bendruomenės centro iniciatyva 2008 m. pastatytas kryžius kapinių vietai atminti. Bliuviškiai - seniausias Griškabūdžio seniūnijos kaimas, raštuose minimas 1683 m., tuo metu jis priklausė Kudirkos Naumiesčio filijai.

1935 m. pastatytas kryžius, kuris vadinamas Damelio kryžiumi. 2002 m. jį restauravo tautodailininkas Simonas Kudirka.

Jonas Totoraitis (1872-1941) - kunigas, istorikas, visuomenės veikėjas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Žinoma, kad J. Totoraitis platino draudžiamą lietuvišką spaudą, visą gyvenimą kaupė gimtojo krašto istorijos žinias, jas nagrinėjo ir 1938 m. paskelbė pirmąjį Sūduvos Suvalkijos istorijos tomą. Jo gimtojoje vietoje sodybos statinių neišliko, iš rastų pamatinių akmenų sumūrytas suoliukas prie paminklinio akmens Jonui Totoraičiui atminti.

Sparvinių apylinkės pastate (Bliuviškių k.) tremtinio Venio perstatytame name sovietų okupacijos metais 1950 – 1959 m. įsikūrė Bliuviškių apylinkė. Pradinė mokykla pradėjo veikti 1962 m. Mokytoja dirbo A. Patašienė, kuri pamokas vesdavo viena keturioms klasėms, mokinių būdavo apie 40. 1988 m. mokykloje atliktas kapitalinis remontas. 2003 - 2006 m. pradinė mokykla veikė kaip Griškabūdžio vidurinės mokyklos skyrius. Nuo 2005 m. įsikūrė Bliuviškių bendruomenės centras.

Prie pastato pastatytas paminklinis akmuo Lietuvos laisvės gynėjui Apolinarui Juozui Povilaičiui atminti, žuvusiam 1991 sausio 13 d. Autoriai A. Bilinskas ir V. Paukštys.

Apolinaras Juozas Povilaitis (1937 - 1991) – Lietuvos laisvės gynėjas, sausio tryliktosios auka. Nuo 1980 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Nuo 1988 aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. 1991 m. sausio pradžioje budėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato,12 – 13 dienomis – prie Vilniaus televizijos bokšto, čia SSRS desantininkų nušautas. Apdovanojimai įteikti po mirties: Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1991), Sausio tryliktosios atminimo medalis (1992).

Žmonės sakydavo, kad važiuojant pro šią vietą arkliai pradėdavo ausimis „karpyti“, neragindami greičiau bėgdavo. Vietos gyventojai vengdavo eiti ir važiuoti pro šalį.

Žalgirio rinktinė – Lietuvos partizanų rinktinė, veikusi Suvalkijos šiaurės vakaruose: Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Kauno apskričių dalys, priklausė Tauro apygardai, turėjo 4 kuopas. Įsteigta 1945 m. gegužės mėn. (iki 1946 m. vasario mėn. vadinta Stirnos rinktine). 1945 – 52 metais kovojo su sovietiniu okupaciniu režimu. Nuo 1948 m. gruodžio mėn. rinktinės teritorijoje buvo leidžiamas atnaujintas Tauro apygardos štabo laikraštis Laisvės žvalgas (1945 08 – 1951 02).

Pastatyto paminklo autorius Vidas Cikana, 2007 m.

Radialinio plano struktūra su pagrindinėmis A. Skelčio, Rygiškių, Sodybų, J. Jablonskio, Ryto gatvėmis, netaisyklingo stačiakampio plano. Turgaus aikštė centrinėje dalyje. Tikėtina, kad aikštė susiformavo XIX a. I p., minima, kad ji buvo neorganizuota, netvarkinga, negrįsta, be šaligatvių ir želdinių. Pagal 1962 m. sudarytą išplanavimo ir užstatymo projektą, aikštės pietinėje dalyje pastatytas keleivių paviljonas, dalis jos paversta skveru.

Jonas Jablonskis (1860-1930) - didysis lietuvių kalbininkas, pedagogas, kalbos normintojas. Pagal tėviškės kaimo pavadinimą dažnai pasirašinėjo Rygiškių Jono slapyvardžiu. J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Reikšmingiausi J. Jablonskio moksliniai darbai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Kalbininkas redagavo XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojų kūrinius, periodinę spaudą.

Paminklą sukūrė skulptorius Romualdas Kvintas 2012 m.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100 - ųjų metinių proga 2018 m. atidengtos atminimo lentos, skirtos 1919 – 1920 metų Nepriklausomybės kovų Griškabūdžio valsčiaus savanoriams ir Vyties kryžiaus kavalieriams. 1919 – 1920 m. Griškabūdžio valsčiaus savanorių kelias prasidėjo miestelio centre, aikštėje, greta Kristaus Atsimainymo bažnyčios. Už savo kraštą išėjo kautis daugiau nei 70 vyrų.

Unikalus XVIII a. medinės sakralinės architektūros pavyzdys – vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios reliktas Lietuvoje.

1792 – 1796 m. pagal karmelito architekto Juozo Vasiliausko projektą, darbus prižiūrint kunigui Jeronimui Šateikai, pastatė dabartinę medinę bažnyčią ir varpinę. Bažnyčia pašventinta 1800 m. Viešpaties Atsimainymo titulu.

Per Pirmąjį pasaulinį karą varpinė ir klebonija sudegė, vokiečiai pasiėmė 2 varpus. 1929 m. klebonas Juozas Vaičaitis atnaujino bažnyčią, vėliau 1932 - 1934 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę.

Bažnyčią sudaro erdvus aštuoniakampis tūris su stačiakampiais prieangio - portiko, prezbiterijos - zakristijos priestatais ir nedideliais altoriams skirtais iškyšuliais. Taip bažnyčia žiūrint iš viršaus sudaro kryžiaus formą. Unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Aštuoniakampę dalį juosia galerija. Lubas, sienas, kolonas puošia XIX a. 8 deš. tapyba dekoratyvi ornamentika, embleminės kompozicijos, derančios su architektūra bei altorių ikonografija.

Į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta 18 bažnyčioje esančių vertybių. Iš jų pačios svarbiausios:

1. Vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus vargonai, 1804 m. žymaus Rytprūsių meistro Georgo Adamo Nepperto sukurti specialiai Griškabūdžio bažnyčiai.

2. XVIII a. italų mokyklos dailininko Simono Sorio darbas „Šventoji Trejybė“.

3. Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos paveikslas, 1873 m. nutapytas dailininko A. Muržinovskio.

Unikalus XVIII a. medinės sakralinės architektūros pavyzdys – vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios reliktas Lietuvoje.

1792 – 1796 m. pagal karmelito architekto Juozo Vasiliausko projektą, darbus prižiūrint kunigui Jeronimui Šateikai, pastatė dabartinę medinę bažnyčią ir varpinę. Bažnyčia pašventinta 1800 m. Viešpaties Atsimainymo titulu.

Per Pirmąjį pasaulinį karą varpinė ir klebonija sudegė, vokiečiai pasiėmė 2 varpus. 1929 m. klebonas Juozas Vaičaitis atnaujino bažnyčią, vėliau 1932 - 1934 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę.

Bažnyčią sudaro erdvus aštuoniakampis tūris su stačiakampiais prieangio - portiko, prezbiterijos - zakristijos priestatais ir nedideliais altoriams skirtais iškyšuliais. Taip bažnyčia žiūrint iš viršaus sudaro kryžiaus formą. Unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Aštuoniakampę dalį juosia galerija. Lubas, sienas, kolonas puošia XIX a. 8 deš. tapyba dekoratyvi ornamentika, embleminės kompozicijos, derančios su architektūra bei altorių ikonografija.

Į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta 18 bažnyčioje esančių vertybių. Iš jų pačios svarbiausios:

1. Vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus vargonai, 1804 m. žymaus Rytprūsių meistro Georgo Adamo Nepperto sukurti specialiai Griškabūdžio bažnyčiai.

2. XVIII a. italų mokyklos dailininko Simono Sorio darbas „Šventoji Trejybė“.

3. Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos paveikslas, 1873 m. nutapytas dailininko A. Muržinovskio.

Nuo 1922 m. Griškabūdyje klebonavęs Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio (1881 - 1961) brolis) steigė katalikiškų organizacijų skyrius, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose. 1932 - 1934 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę. Prie jos J. Vaičaitis, Griškabūdyje klebonavęs 42 metus, ir palaidotas.

Baltramėjus Bataitis (1866 - 1894) kilęs iš valstiečių šeimos. Marijampolės gimnazijoje baigė 4 klases. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1884 m. Kunigu įšventintas 1889 m. birželio 15 d., o 1891 m. paskirtas Griškabūdžio filijos vikaru.

Juozapas (Juozas) Marma (1837 - 1913) - valstiečių kilmės. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1855 m. Kunigu įšventintas 1860 m. rugsėjo 8 d. 1878 m. paskirtas Griškabūdžio parapijos vikaru rektoriumi ir juo buvo iki mirties. Griškabūdyje užsiėmė visuomenine veikla: kai čia 1906 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius, buvo išrinktas jos pirmininku, 1909 m. įsteigė biblioteką – skaityklą ir arbatinę. Už aktyvią sielovadinę veiklą jam buvo suteiktas kanauninko vardas.

Po 1795 m. trečiojo Lietuvos Lenkijos padalijimo Užnemunė priklausė Prūsijai, tarpukario metu šiuose kraštuose gyveno daug vokiečių, kurie buvo liuteronai. Čia gyvendami turėjo ne tik savo religiją, bet ir kapines. Kapinės šiuo metu neveikiančios, užima 0,16 ha ploto.

Nuo 1804 m. iki 1811 m. Griškabūdyje buvo karmelitų išlaikoma špitolė, kurią vėliau atstojo brolijos namai, parapijiečių išmaldomis rėmę pavargėlius. Iki XIX a. pab. nebuvo ligoninių, tad gydymas, žmonių priežiūra ir slauga buvo vykdoma špitolėse.

Sovietų sąjungos metu špitolė priklausė mokyklai, ten vyko pamokos, o atkūrus Nepriklausomybę, grąžinta bažnyčiai.

Nuo 1819 m. veikė parapinė mokykla, kurioje mokėsi 40 mokinių, 1842 m. sudegė, 1860 m. atstatyta. Po 1863 m. įkurta valdinė pradžios mokykla, 1923 m. pradėta statyti Griškabūdžio pradžios mokykla. 1930–1931 m. trijuose komplektuose mokėsi 161 mokinys, 1947 atidaryta progimnazija, kurioje mokėsi 170 mokinių, nuo tų metų pradėta rašyti išsamią mokyklos kroniką, nuo 1948 m. Griškabūdžio vidurinė mokykla. Mokinių ir mokytojų mokykloje nuolat daugėjo. 1969–1970 m. mokykloje mokėsi 413 mokinių, dirbo 24 mokytojai. 1975 m. mokykla įsikūrė naujai pastatytame mūriniame pastate.

1945-1950 m. veikė NKVD-MVD-MGB* Griškabūdžio valsčiaus poskyris ir stribų būstinė (vietiniai pastatą vadino Baltmūriu), kur buvo tardomi ir kalinami Tauro apygardos partizanai ir kiti suimtieji.

Kalėjimas, buvo įrengtas mediniame pastate miestelio centre ir šalia esančiame tvarte. Tardyti iš kalėjimo atvesdavo į NKVD-MVD-MGB poskyrio pastatą. Dažniausiai tai vykdavo naktimis. Po tardymo suimtuosius išveždavo į Kauną, Marijampolę, Vilnių. Už pastato esančioje teritorijoje būdavo užkasami arba į viešą išvietę sumetami nukankintų suimtųjų palaikai.

*NKVD, Vidaus reikalų liaudies komisariatas
MVD Sovietų sąjungos vidaus reikalų ministerija
MGB pasienio kariuomenės operatyviniai padaliniai, veikę nuo 1949 m. spalio mėn. iki 1953 m. kovo mėn.

Po Antrojo pasaulinio karo Griškabūdžio apylinkėse veikė Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Už NKVD-MVD-MGB* poskyrio pastato esančioje teritorijoje būdavo užkasami arba į viešą išvietę sumetami Griškabūdžio valsčiuje žuvusių partizanų ir pastate nukankintų suimtųjų palaikai. Atlikus istorinį - archyvinį vietos tyrimą, šioje miestelio teritorijoje buvo užkasta 29-30 partizanų kūnų.

1991 m. užkasimo vietos - kapinių teritorija sutvarkyta, įrengtas Arvydo Didžiapetrio suprojektuotas paminklinis ansamblis. 1992 m. šalia pastatytas Albino Staugaičio (Kundroto) padarytas koplytstulpis.

*NKVD, Vidaus reikalų liaudies komisariatas
MVD Sovietų sąjungos vidaus reikalų ministerija
MGB pasienio kariuomenės operatyviniai padaliniai, veikę nuo 1949 m. spalio mėn. iki 1953 m. kovo mėn.

Palaidoti Antrajame Pasauliniame kare žuvę 482 Sovietų Sąjungos Šaulių korpuso kariai. 2012 m. teritorijoje papildomai perlaidota 15 karių, rastų Šakių r. sav., Kuodžių kaime, palaikai. Palaidoti Sovietų Sąjungos didvyriai Ponomarev Pavel Ivanovič (1903-1944), Šapalov Ivan Egerovič (1913-1944).

Pranas Pùskunigis (1860 - 1946) - pedagogas, vienas žymiausių tradicinių kanklių ir kankliavimo puoselėtojų. Gimė Katilių kaime, Vaitiekų, žmonių dar vadinamų Puskunigiais, šeimoje. Devynerių metų amžiaus jis iš dėdės Simono Katiliaus gavo kankles ir su jomis nebeišsiskyrė. Įkūrė kanklių ansamblius, 1925 – 40 metais dalyvavo Lietuvos kanklininkų draugijos veikloje. 1930 m. atidaryta kanklių muzikos mokykla, kurioje pats dėstė. Rinko liaudies dainas, muziką, parašė tris kankliavimo vadovėlius. Sukūrė ir aranžavo kūrinius kanklėms ir kanklių ansambliams. P. Puskunigis palaidotas Skriaudžių kapinėse, jo prašymu, vienos kanklės buvo įdėtos ir į karstą.

Paminklinis akmuo pastatytas Jaunųjų kanklininkų stovyklos metu, aut. A. Bilinskas.

Juozas Bacevičius (1918 - 1995) gimė Karčrūdėje, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje, vėliau gyveno Margauskų k. Griškabūdžio valsčiuje. 1979 m. J. Bacevičius drauge su spaustuvininku Vytautu Andziuliu sugalvojo įkurti nelegalią pogrindžio „ab“ spaustuvę ir spausdintu žodžiu priešintis okupuotos Lietuvos žmonių sovietizacijai ir ateizacijai.

Sodybos statinių po gaisro neišliko.

Kunigo Vinco Vizgirdos rūpesčiu iš savo JAV uždirbtų lėšų 1915 – 1916 m. pastatyta dabartinė medinė Šv. Angelų sargų bažnyčia. 1970 – 1989 m. čia klebonavęs Pranas Račiūnas (16 metų kalintas) išdažė bažnyčią, suremontavo kleboniją, svirne įrengė nedidelį etnografinį muziejų.

Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, su šoniniais priestatais. Šventoriuje stovi bažnyčios aukščio dviejų tarpsnių medinė varpinė. Prie bažnyčios išlikę seni klebonijos pastatai su architektūriškai vertinga klėtimi. Bažnyčioje esančios kultūros vertybės: paveikslai „Šv. Barbora“ ir „Jonas Nepomukas“, skulptūra „Nukryžiuotasis“, arnotas.

Kunigo Vinco Vizgirdos rūpesčiu iš savo JAV uždirbtų lėšų 1915 – 1916 m. pastatyta dabartinė medinė Šv. Angelų sargų bažnyčia. 1970 – 1989 m. čia klebonavęs Pranas Račiūnas (16 metų kalintas) išdažė bažnyčią, suremontavo kleboniją, svirne įrengė nedidelį etnografinį muziejų.

Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, su šoniniais priestatais. Šventoriuje stovi bažnyčios aukščio dviejų tarpsnių medinė varpinė. Prie bažnyčios išlikę seni klebonijos pastatai su architektūriškai vertinga klėtimi. Bažnyčioje esančios kultūros vertybės: paveikslai „Šv. Barbora“ ir „Jonas Nepomukas“, skulptūra „Nukryžiuotasis“, arnotas.

1979 - 1989 m. kun. Pranas Račiūnas suremontavo kleboniją. Šiuo metu atnaujintose patalpose yra Parapijos namai, turintys šarvojimo salę.

Paluobių klebonijos klėtelė – mūsų tautos prisikėlimo simbolis, ją statė būsimasis Vilkaviškio vyskupas ir pirmasis Paluobių parapijos klebonas Vincentas Vizgirda, o 41-ąjį „Aušros“ numerį čia rengė kitas zanavykų šviesuolis – kun. Pranas Račiūnas.

Bažnyčios šventoriuje 2009 m. pastatytas kryžius, skirtas tremtiniams atminti, jo autorius - V. Eimanavičius.

Jonas Oleka-Smauglys (g. 1924) Pašilupių k. Jankų vlsč., 1946-06-14 žuvo prie Novaraisčio, kartu su A. Šileika iš Kuro k. verždamiesi iš apsupimo.

Antanas Mockevičius-Skydas (g. 1923) partizanas nuo 1945 m. Žalgirio rinktinės 36-oji kuopa. Žuvo 1949-03-14 prie Viliušių k. Jankų vlsč.

Brolis Juozas Mockevičius - Voverė, Drugys, Vytenis (g. 1920) Paluobių k. Griškabūdžio vlsč. Partizanas nuo 1944 m. rudens. Žalgirio rinktinės 36-osios kuopos vadas.

Gražina Matusevičiūtė (Matūnaitė) – Snaigė (g. 1925) Eiciūnų k. Paežerėlių vlsč. Partizanė nuo 1944 m. Mokytoja iš Lekėčių. Žuvo 1948-02-19 slėptuvėje miške tarp Agurkiškės ir Klevinių k. Lukšių vls. kartu su broliu Algimantu ir J. Mockevičiumi-Vovere.

Juozas Bacevičius (1918 - 1995) – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. 1954 – 1988 m. Paluobių (Šakių raj.) parapijos komiteto pirmininkas. Su kunigais J. Račiūnu, S. Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980 –1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje „ab“ spaustuvėje - leidykloje Saliuose netoli Kauno.

Remiantis istoriniais šaltiniais, Paluobių pradinė mokykla įkurta 1919 m., o nuo 1951 m. – septynmetė, po to aštuonmetė, devynmetė. Nuo 1993 m. Paluobių pagrindinė mokykla. Vėliau pavadinta Paluobių mokykla - daugiafunkciu centru, kuris 2018 m. tapo Griškabūdžio gimnazijos skyriumi.

Algimanto Maksvyčio kepurinis vėjo malūnas 1936 m. sudegė, apie tai sužinojęs, meistras atvyko ir 1938 m. pastatė naująjį. 1961 m. įvesta elektra. Malūnas stovi gyvenvietės vakariniame pakraštyje. Jis aštuonkampės taisyklingos nupjautinės piramidės pavidalo su sudėtingo pavidalo kepure, kuri apgręžiama pagal vėjo kryptį. Malūnas 3,5 aukštų, visas aukštis – 14,37 m (be sparnų).

Prano Černiausko iniciatyva 1989 m. pastatytas naujas koplytstulpis senojo vietoje, kurį 2020 m. restauravo jo žentas Vytautas Kaunas, o Jonas Kaminskas su vaikais atnaujino aplink buvusią tvorelę.

Kryžius pastatytas 2007 m. jaunųjų kanklininkų ir vietos gyventojų iniciatyva. Autorius A. Kaukas ir G. Jėčys.

Antanas Tatarė (1805 - 1889) lietuvių prozininkas, pedagogas, kunigas, pirmasis lietuvių vaikų prozos knygelės autorius. Jis išleido pasakėčių ir apsakymų rinkinį „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851). Lukšiuose ir Sintautuose įkūrė mokyklas. Kai Sūduvoje dar niekas lietuviškai nerašė, jis lietuvių kalba rašė religinio ir pasaulietinio turinio knygas. Per 1830 - 31 m. sukilimą išvyko į Prūsiją, grįžęs pasikeitė pavardę į Tatarės (tėvas buvo Totoraitis). Per 1863 m. sukilimą ištremtas į Penzos guberniją be teisės grįžti į Lietuvą. 1889 m. mire Lomžoje (Lenkija), kapavietė neišliko. Jo gimtojoje sodyboje 1979 - 1995 m. veikė muziejus, kurio eksponatai vėliau perkelti į Sintautus. Sodybos statinių neišliko, liko tik šulinio rentinys.

Iš Kubilėlių kaimo (netoli Kudirkos Naumiesčio) į Rygiškių kaimą ūkininkų Jablonskių šeima persikėlė 1877 m., kai Jonui buvo 17 metų. Čia, būdamas ir gimnazistas, ir studentas, ir mokytojas, jis vis sugrįždavo atostogų: skaitydavo, rašydavo, grieždavo smuiku, padėdavo tėvams dirbti ūkio darbus.

Išlikęs gyvenamasis namas, pastatytas pagal XIX a. pab. – XX a. pr. zanavykų etniniam regionui būdingus ūkininko stubos bruožus. Viename namo gale įkurtas memorialinis muziejus, kuriame eksponuojami moksliniai darbai, kalbininko šeimos ir giminės nuotraukos. Išlikusi klėtelė. Kieme auga ąžuolas, vadinamas Rygiškių Jono ąžuolu. J. Jablonskio tėviškės sodyba su visais pastatais yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

Iš Kubilėlių kaimo (netoli Kudirkos Naumiesčio) į Rygiškių kaimą ūkininkų Jablonskių šeima persikėlė 1877 m., kai Jonui buvo 17 metų. Čia, būdamas ir gimnazistas, ir studentas, ir mokytojas, jis vis sugrįždavo atostogų: skaitydavo, rašydavo, grieždavo smuiku, padėdavo tėvams dirbti ūkio darbus.

Išlikęs gyvenamasis namas, pastatytas pagal XIX a. pab. – XX a. pr. zanavykų etniniam regionui būdingus ūkininko stubos bruožus. Viename namo gale įkurtas memorialinis muziejus, kuriame eksponuojami moksliniai darbai, kalbininko šeimos ir giminės nuotraukos. Išlikusi klėtelė. Kieme auga ąžuolas, vadinamas Rygiškių Jono ąžuolu. J. Jablonskio tėviškės sodyba su visais pastatais yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

Rygiškių kaimo kapinės 0,05 ha ploto ant Novos kranto, tuo metu ūkininko Rimošaičio lauke. Buvo laidojami per Pirmąjį pasaulinį karą žuvę kariai ir Rygiškių kaimo gyventojai. Paskutinis laidotas asmuo 1939 m. Pastatytas atminimo paminklas palaidotiems žmonėms atminti 1990 m.

Kryžius pastatytas partizanų sesers Bronės ir jos vaikų bei vaikaičių iniciatyva. Už nepriklausomybę kovojo karys savanoris Petras Grikietis (1895 - 1918), karys partizanas Feliksas Mačiulaitis - Vyturys (1924 - 1946), po jo žūties, į partizanų gretas įsijungė sesuo ir brolis karys partizanas, gulago kalinys Petras Mačiulaitis – Vytautas, Perlas (1923-1993). Partizanų mama - tremtinė Lietuvoje Petronėlė Mačiulaitienė (1888-1961).

Pirmas Šedvygų kaimo paminėjimas 1697—1706 m. Sintautų parapijos aktuose. 1923 m. Šedvyguose buvo 32 ūkiai ir gyveno 221 gyventojas. Kadangi kaimas savo įsikūrimo laiku buvo didžiausias apylinkėje, todėl turėjo savo kapines. Šedvygų kaimo kapinėse, pasak senųjų kaimo gyventojų, buvo laidojami ne tik vietiniai žmonės, yra žinoma, kad čia buvo laidojami ir besitraukiančios Napoleono kariuomenės kareiviai, mirę nuo ligų ir išsekimo 1812 – 1813 m. Kapinėse buvo laidojama iki XX a. 6-ojo dešimtmečio.

Bronius Balsevičius - Gauras, Gaurė (g. 1926) Šedvygų k. Griškabūdžio vlsč. Partizanas nuo 1944 m. Žalgirio rinktinė, Vyčio kuopa.

Bronius Vaičaitis - Pipiras (g. 1927) Valių k. Jankų vlsč. Partizanas nuo 1944 m. rudens.

Jonas Kaminskas – Ūkininkas (g. 1896) Šedvygų k. Griškabūdžio vlsč. Kaminsko namuose buvo įrengtos dvi partizanų slėptuvės. 1946-09-22 Jono Kaminsko namuose kaudamiesi su apsupusiais MVD vidaus kariuomenės 298-ojo pulko kareiviais ir MVD Šakių aps. skyriaus čekistais bei stribais partizanai žuvo. J. Kaminskas išvežtas į Griškabūdžio NKVD būstinę, ten žuvo. Jis 1999-06-24 pripažintas kariu savanoriu.

1938 - 1939 m. statyta ir pašventinta koplyčia ir joje esantis Šv. Jono Bosko paveikslas. Teritorija buvo aptverta tvorele ir apsodinta beržais. Koplyčioje lankėsi Šukėtų, Vinkšnupių ir Patamošupių kaimų ir apylinkių tikintieji. Koplyčia karo metu nenukentėjo. Prasidėjus neramiam pokario laikotarpiui, nelikus kunigo, koplyčia pradėta naikinti aplinkinių gyventojų ir sudeginta.

Partizanai palaidoti Šukėtų kaimo kapinėse.

Jonas Žalnieraitis – Strausas (g. 1917) Barzdų vlsč. Partizanas nuo 1944 m. Žalgirio rinktinės Vyčio kuopa, Meškos būrys. Mirė susirgęs Šukėtų k. 1947-05-23.

Pranas Valaitis - Nevėžis (g. 1924) Šunkarių k., Lukšių vlsč., partizanas nuo 1944 m., žuvo 1946-11-28 Ožkinių k. Lukšių vlsč.

Brolis Vitas Valaitis – Nemunėlis, Vyturys, Petras (g. 1930), partizanas nuo 1947 m., žuvo prie Naidynės k. Lekėčių vlsč.

Patašinės pradinė mokykla anksčiau buvo vadinama Šukėtų pradine mokykla. Ji įkurta 1916 m. spalio mėn., vokiečiams davus įsakymą bausti tėvus, neleidžiančius savo vaikų į mokyklą. 1952 - 1953 m.m. mokykla yra 2 - jų komplektų, vienas iš jų - Vidgirių km., antras – Šukėtuose.

Šukėtų pradinė mokykla buvo Jono Maciukevičiaus namuose. Pokario metais mokykla perkelta į Br. Didžbalio ūkį Šukėtų km. prie Novos upelio ir didelio beržyno. 1970 m. persikeliama mokytis į naują mūrinę (tipinę) mokyklą Patašinės kaime (mokyklą pastatė kolūkis). Senosios mokyklos pastatų neišliko.

Antanas Švedas (1858 - 1930) buvo knygnešys. Baigęs pradinę mokyklą, A.Švedas kaip ir brolis Juozas, išmoko vargonuoti. Nuo 1874 m. tapo Višakio Rūdos parapijos vargonininku. Iš Nemirų kaimo ūkininko Jono Kudirkos gavęs lietuviškų knygų, pradėjo jas platinti. 1879 m. persikėlė vargonininkauti į Griškabūdį. Draugavo su Jonu Jablonskiu, iš jo gaudavo „Aušros" laikraščių, kuriuos platino tarp patikimų žmonių. Dažnai vykdavo į Naumiestį, iš kur parsiveždavo lietuviškų knygų. Knygas ir laikraščius slėpdavo vargonuose, varpinėje. Kanklininkų iniciatyva jo gimtojoje vietoje pastatytas paminklinis kryžius jam ir visiems knygnešiams atminti, skulptorius A. Bieliukas ir A. Kaukas.

Zygmantų kaimo kryžius pastatytas 1988 m. vietos gyventojų iniciatyva. Iš šio kaimo kilęs kunigas Vincentas Vizgirda, kurio iniciatyva ir lėšomis buvo pastatyta Paluobių bažnyčia.

Kasmet Griškabūdžio miestelis sulaukia vis didesnio būrio turistų, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Miestelio istorinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia ir Jono Jablonskio tėviškė pritraukia turistus į Griškabūdžio miestelį.

Virtualus turas skirtas Griškabūdžio seniūnijos teritorijoje esantiems lankytiniems objektams pristatyti - tai realistiškas pasirinktų objektų modelis. Šiame ture pristatomi 44 lankomi seniūnijos objektai virtualiam vartotojui. Virtualūs turistai galės aplankyti ne tik visiems žinomas vietas, bet ir kiek mažiau populiarias. Norime turistui pateikti kuo daugiau informacijos apie Griškabūdžio seniūnijos apylinkes, lankytinus objektus.

Turo lankytojas jausis tarsi keliautų ir natūraliai lankytų objektą: galės stebėti aplinką visomis kryptimis nuo žemės, įeiti į pastato vidų, paskaityti apie lankomą objektą. Virtualus turas sudarytas iš aukštos rezoliucijos itin kokybiškų nuotraukų. Informacija apie objektus pateikiama lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Projekto pavadinimas: Virtualus turas po Zanavykijos apylinkes

Projekto numeris: ŠAKI-LEADER-6B-KV-11-3-2021

Projektą vykdė - Griškabūdžio bendruomenės centras
Projektą finansavo - EŽŪFKP, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos, Šakių rajono savivaldybės lėšos, nuosavas Griškabūdžio bendruomenės centro indėlis
Projekto rangovas – UAB Inverse ir Gidas360

Projekto dalykiniai partneriai

Griškabūdžio kultūros centro folkloro ansamblis „Nova“