Vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

XVII a. rytinėje bernardinų valdų pusėje pradėtas kurti ūkinis sektorius: pietryčių pusėje, greta vienuolyno, sumūrytas erdvus dviejų korpusų – didesnio dviaukščio ir mažesnio vienaukščio –svirnas. Mažesniame korpuse gyveno vienuolyno samdiniai. Prie svirno šiaurės vakarinio kampo matyti išlikęs pirminio aukščio tvoros plytų mūro fragmentas. Šiaurės rytų pusėje – mūriniai tvartai šiaudiniais stogais, arklidės, daržinės, paukštidės, alaus darykla, medinė pirtis.

XVII a. rytinėje bernardinų valdų pusėje pradėtas kurti ūkinis sektorius: pietryčių pusėje, greta vienuolyno, sumūrytas erdvus dviejų korpusų – didesnio dviaukščio ir mažesnio vienaukščio –svirnas. Mažesniame korpuse gyveno vienuolyno samdiniai. Prie svirno šiaurės vakarinio kampo matyti išlikęs pirminio aukščio tvoros plytų mūro fragmentas. Šiaurės rytų pusėje – mūriniai tvartai šiaudiniais stogais, arklidės, daržinės, paukštidės, alaus darykla, medinė pirtis.

Vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Istorikas Teodoras Narbutas mini, kad jau XIII a. čia stovėjusi Cidaro pilis, kurią sunaikinę kryžiuočiai. Rašytiniai šaltiniai miestelio pradžią fiksuoja tik XVI a., juose minima susiformavusi keturkampė turgaus aikštė, prie kurios glaudėsi 26 aludės, 13 degtinės parduotuvių, 33 namai, kuriuose gyveno per 50 šeimų. Dažnas Tytuvėnų savininkų keitimasis neskatino miestelio augimo. 1609 m. LDK vėliavininkas ir Žemaičių žemės teisėjas Andrius Valavičius nusipirko dvarą, miestelį ir gretimas žemes. 1613 m. pasikvietė vienuolius bernardinus, šiems užrašė du tvenkinius, žemės plotą. 1614 m. prasidėjo bažnyčios ir vienuolyno statyba. Žemaičių seniūnas, LDK iždininkas Jeronimas Valavičius, toliau tęsė 1614 m. mirusio brolio pradėtą darbą. Bažnyčią 1635-11-01 konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Nuo to laiko bažnyčia su vienuolynu tapo pagrindiniu gyvenvietės kompoziciniu ir dvasinės kultūros centru, išlikusiu iki šių dienų.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčia, pašventinta 1635 m., yra trinavė, bazilikinio tūrio, su itin ilga ir didele centrinės navos aukščio ir pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Bažnyčios architektūroje akivaizdūs gotikos, manierizmo ir baroko stilių elementai. Šiandien matomas 1735 m. pristatytas pagrindinis dvibokštis bažnyčios fasadas su prieangiu yra vėlyvojo baroko stiliui būdingų formų. Pro bažnyčios duris patenkama į itin puošnų šventovės vidų. Presbiterijos erdvę, koplyčių galines sienas, sienas palei arkas ir piliorius užpildo įmantrių rokoko formų devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčia, pašventinta 1635 m., yra trinavė, bazilikinio tūrio, su itin ilga ir didele centrinės navos aukščio ir pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Bažnyčios architektūroje akivaizdūs gotikos, manierizmo ir baroko stilių elementai. Šiandien matomas 1735 m. pristatytas pagrindinis dvibokštis bažnyčios fasadas su prieangiu yra vėlyvojo baroko stiliui būdingų formų. Pro bažnyčios duris patenkama į itin puošnų šventovės vidų. Presbiterijos erdvę, koplyčių galines sienas, sienas palei arkas ir piliorius užpildo įmantrių rokoko formų devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis.

Kristaus laiptų koplyčia stovi šventoriaus centre, joje įrengti Šventieji laiptai – Poncijaus Piloto rūmų laiptų, šv. Elenos atvežtų iš Jeruzalės į Romą, kopija. Koplyčia nedidelio tūrio, originalių formų, turi 30 pakopų. Jomis maldininkai, apmąstydami Kristaus kančią, keliais kopia aukštyn. Paralelinis laiptų maršas skirtas maldininkams nusileisti. Koplyčios interjero akcentas – Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus altorius. Koplyčia su Kryžiaus kelio stočių galerija yra vienintelis iki šių dienų Lietuvoje išlikęs bernardiniškojo Kryžiaus kelio stočių ansamblis.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčia, pašventinta 1635 m., yra trinavė, bazilikinio tūrio, su itin ilga ir didele centrinės navos aukščio ir pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Bažnyčios architektūroje akivaizdūs gotikos, manierizmo ir baroko stilių elementai. Šiandien matomas 1735 m. pristatytas pagrindinis dvibokštis bažnyčios fasadas su prieangiu yra vėlyvojo baroko stiliui būdingų formų. Pro bažnyčios duris patenkama į itin puošnų šventovės vidų. Presbiterijos erdvę, koplyčių galines sienas, sienas palei arkas ir piliorius užpildo įmantrių rokoko formų devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis.

XVIII a. prie vakarinio bažnyčios fasado šiaurės vakarų kryptimi pristatytas uždaras stačiakampis šventoriaus kiemas su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti. Arkadose nutapytos ir nulipdytos 39 Kristaus Kryžiaus kelio stotys. Kryžiaus kelio stočių ir Kristaus, arba Šventųjų, laiptų ansamblis atspindi bernardiniškojo pamaldumo Kristaus kančiai tradiciją ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) paplitusią naują piligrimystės formą – Kalvarijų, arba Naujųjų Jeruzalių, lankymą ir apvaikščiojimą. Tytuvėnų Kryžiaus kelias įsteigtas po bernardino Antano Burnickio kelionės į Šventąją Žemę. 1765 m. iš Jeruzalės į vienuolyną grįžęs A. Burnickis parsigabeno šventosios žemės, kuri, statant Kryžiaus kelio stotis, buvo suberta po stiklo gaubtais šalia stočių atvaizdų.

XVIII a. prie vakarinio bažnyčios fasado šiaurės vakarų kryptimi pristatytas uždaras stačiakampis šventoriaus kiemas su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti. Arkadose nutapytos ir nulipdytos 39 Kristaus Kryžiaus kelio stotys. Kryžiaus kelio stočių ir Kristaus, arba Šventųjų, laiptų ansamblis atspindi bernardiniškojo pamaldumo Kristaus kančiai tradiciją ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) paplitusią naują piligrimystės formą – Kalvarijų, arba Naujųjų Jeruzalių, lankymą ir apvaikščiojimą. Tytuvėnų Kryžiaus kelias įsteigtas po bernardino Antano Burnickio kelionės į Šventąją Žemę. 1765 m. iš Jeruzalės į vienuolyną grįžęs A. Burnickis parsigabeno šventosios žemės, kuri, statant Kryžiaus kelio stotis, buvo suberta po stiklo gaubtais šalia stočių atvaizdų.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčia, pašventinta 1635 m., yra trinavė, bazilikinio tūrio, su itin ilga ir didele centrinės navos aukščio ir pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Bažnyčios architektūroje akivaizdūs gotikos, manierizmo ir baroko stilių elementai. Šiandien matomas 1735 m. pristatytas pagrindinis dvibokštis bažnyčios fasadas su prieangiu yra vėlyvojo baroko stiliui būdingų formų. Pro bažnyčios duris patenkama į itin puošnų šventovės vidų. Presbiterijos erdvę, koplyčių galines sienas, sienas palei arkas ir piliorius užpildo įmantrių rokoko formų devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis.

Vargonai pastatyti 1789 m. Tai vienas vertingiausių Lietuvoje XVIII a. 25 balsų instrumentas. Manoma, jog tai Vilniaus vargonų meistro Mikalojaus Jansono (Nicolaus Jantzon) kūrinys. Vargonai gausiai papuošti ažūriniais augalinių ir geometrinių motyvų medžio drožiniais. Nedidelio centrinio bokštelio vietoje, užuolaidomis rėmintame lange, įkomponuota medine arfa skambinančio karaliaus Dovydo skulptūra. Didžiųjų bokštų viršūnėse – dvi ant postamentų pakeltos stačios trimituojančių angelų skulptūros.

Koplyčia įrengta bažnyčios priekyje, patalpoje už didžiojo altoriaus. Veikia nuo 2016 m. Joje saugoma Miastko (Pamario vaivadija) burmistro iš Lenkijos atvežta popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo lašo relikvija. Ji įdėta į specialią kapsulę bei patvirtinta Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanislavo Dzivišo pasirašytu autentiškumo dokumentu. 2016 m. spalio 23 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino atnaujintą ir naujai dedikuotą koplyčią, altorių, relikvijorių bei koplyčios centre esantį Jono Pauliaus II paveikslą.

Už didžiojo altoriaus, presbiterijoje, įrengtas dviejų aukštų vienuolių choras. Tokia erdvi dviaukštė presbiterija Lietuvoje – retas dalykas.

Po vienuolyno namu yra trys rūsiai. Po virtuve esantis rūsys maisto produktams laikyti buvo sujungtas su katiline, kurioje buvo įrengta hipokaustinio šildymo krosnis, iš kurios vedė kanalai šiltam orui cirkuliuoti celėse ir kitose patalpose.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Refektorius – tai valgomasis vienuolyne. Aukšta, erdvi, šviesi salė vienuolyno pietvakariniame kampe, su šešiais didžiuliais langais, žvaigždinėmis nerviūromis puoštu skliautu. Čia buvo ne tik valgoma, bet ir meldžiamasi, skaitomas Šventasis Raštas. Refektorius turėjo čia skaitomų knygų rinkinį.

Vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Tradiciškai Tytuvėnų vienuolyno biblioteka buvo antrame aukšte virš refektoriaus. Tai šešis langus turinti šilta patalpa, labiausiai tinkanti knygoms saugoti. Knygos bibliotekai buvo perkamos, aukojamos, dovanojamos, jų atsigabendavo atvykstantys vienuoliai. Čia buvo sukauptas platus bernardiniškos literatūros knygų rinkinys. Uždarius vienuolyną, knygos buvo išvežtos į Vilnių. Bibliotekos likučiai saugomi Mokslų akademijos, M. Mažvydo bibliotekose.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Kun. Ričardas Mikutavičius (1935–1998) – kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius. Jis 13 metų tarnavo Tytuvėnų parapijoje pačiu „brandaus socializmo“ periodu (XX a. aštuntasis–devintasis dešimtmečiai). R. Mikutavičius bažnyčioje įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio, kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija, paties kunigo poezijos bandymai. Tytuvėnuose išryškėjo ir R. Mikutavičiaus trauka kolekcionavimui, meno vertybėms.

Buvusiame vienuolyno poilsio kambaryje yra eksponuojami Tytuvėnų bažnyčios senieji liturginiai rūbai. Liturginiai rūbai – stula, arnotas, kapa, alba, dalmatika – skirti vilkėti kunigui per šv. Mišias. Šie rūbai, žymintys pamaldų iškilmingumą, yra šventinami ir netikybiniais tikslais nenaudojami.

Puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos ir sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

1900–1948 m. šiame pastate veikė Tytuvėnų pradžios mokykla. Joje 1920–1945 m. dirbo mokytojai: Bronius Sarapas, Kazė Dovydaitytė, Julius Abromaitis, Kotryna Ruseckaitė, Kazys Kairaitis, Dorata Akmenskaitė bei kunigai: Alfas Lapė, Antanas Jančiauskas, Pranas Bikinas, Aleksandras Ramanauskas, Klemensas Razminas. XX a. II p. čia buvo įsikūrusi vykdomojo komiteto kontora, vėliau Tytuvėnų vidurinės mokyklos bendrabutis. Nuo 2013 m. šiame pastate veikia Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos filialas – Tytuvėnų biblioteka.

XX a. I p. medinės architektūros paminklas. Šiame name gyveno Tytuvėnų gydytojas Borakas Chveidenas su šeima, čia gydė ir miestelio gyventojus. Antrojo pasaulinio karo metais B. Chveidenas buvo sušaudytas kartu su kitais Tytuvėnuose gyvenusiais žydais.

Bridvaišio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pabaigoje. Jis supiltas žemaičių genčių žemėse, šiauriniame Bridvaišio ežero krante esančioje kalvoje – buvusioje ežero saloje. Šiandien piliakalnio pietinį šlaitą skalauja ežeras, o kitoje pusėje plyti šlapios durpingos pievos. Legendos pasakoja, kad ant šio piliakalnio dar XIII a. stovėjusi pilis.

Pastatyta 1853 m. Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Spėjama, kad koplyčios projekto autorius Fulgentas Rimgaila, Paryžiaus dailės akademijos profesorius. Rūsiuose palaidoti Tytuvėnų ir Pagryžuvio dvaro valdytojai bei jų artimieji: Rochas Prezeciszewskis, Aloiza Zienkowicz, Hieronimas Prezeciszewskis, Burba Kazimiera Przeciszewska, Josefas Romeris, Izydorius Romeris.

Pastatyta 1853 m. Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Spėjama, kad koplyčios projekto autorius Fulgentas Rimgaila, Paryžiaus dailės akademijos profesorius. Rūsiuose palaidoti Tytuvėnų ir Pagryžuvio dvaro valdytojai bei jų artimieji: Rochas Prezeciszewskis, Aloiza Zienkowicz, Hieronimas Prezeciszewskis, Burba Kazimiera Przeciszewska, Josefas Romeris, Izydorius Romeris.

Palaidoti Sovietų Sąjungos kariai, žuvę Antrajame pasauliniame kare. Palaidojimo vietos teritorijoje esančiose plokštėse ir antkapiniuose paminkluose įrašytos 460 karių pavardės, taip pat yra įrašas apie tai, jog šioje vietoje palaidoti 25 nežinomi kariai. 2004 m. objektas tvarkytas Rusijos Federacijos lėšomis.

Palaidoti 1863 m. sukilėliai: Raseinių apskrities karo viršininko karininko Zigmanto Citavičiaus vadovaujamo būrio per 40 sukilėlių, žuvusių 1863-04-07 Tytuvėnų miškuose vykusiose kautynėse su carinės kariuomenės plk. Božerianovo 4 pėstininkų kuopomis ir mjr. Lovčino 3 husarų eskadronais. Žuvo ir pats vadas Z. Citavičius. Taip pat palaidota jungtinių Šiaulių pavieto (apskrities) karinio viršininko Jono Stanevičiaus, Povilo Bagdonavičiaus būrių bei Igno Leskausko ir kun. Antano Mackevičiaus rinktinės 50 sukilėlių, žuvusių 1863-06-02 kautynėse su carinės kariuomenės plk. Narbuto vadovaujamu daliniu prie Tytuvėnų.

Tarpukariu Tytuvėnuose gyveno apie 20 žydų šeimų. 1941 m. liepos 25 d. nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu nužudyta ir užkasta 40 Tytuvėnuose gyvenusių žydų tautybės vyrų.

1941 m. rugpjūčio 12 d. nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu nužudyta ir užkasta 140 Tytuvėnuose gyvenusių žydų: vyrų, moterų, vaikų, senelių.

1941 m. rugpjūčio 13 d. nacistinės Vokietijos valdžios organizuotos ir Tytuvėnų policininkų įvykdytos egzekucijos metu nužudytas ir užkastas žydas Calis Senzulis (g. 1924 m.).

1941 m. liepos 27 d. nacistinės Vokietijos valdžios organizuotos ir Tytuvėnų policininkų įvykdytos egzekucijos metu nužudytas ir užkastas žydas gydytojas Borokas Chveidenas (g. 1906 m.).

Partizanai, žuvę 1945–1953 m. kovodami už Lietuvos laisvę. 1989 m. spalio mėn. į šias kapines perkelti žuvusiųjų partizanų palaikai. Spėjama, kad tai galėjo būti 1948 m. spalio 13 d. kautynėse su MGB Šiluvos valsčiaus poskyrio čekistais ir stribais žuvę Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės 2-osios kuopos partizanai, 1949 m. spalio 4 d. su MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių kariuomenės kareiviais kovoję ir žuvę Kęstučio apygardos partizanai, 1952 m. gegužės 18 d. žuvę Prisikėlimo apygardos Povilo Lukšio rinktinės Maironio tėvūnijos Nemuno būrio partizanai ir kt.

Tytuvėnai – miestelis išsiskiriantis savo gamta, architektūra ir meno paminklais, kurie svarbūs istoriniu, estetiniu, moksliniu požiūriu. Tytuvėnai daug kartų perėjo iš vienų rankų į kitas. Paskutiniai Tytuvėnų savininkai buvo žinoma Romerių giminė, pasižymėjusi Lietuvos valstybės kariuomenėje, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Miestelio istorijai svarbūs ir keliais šimtmečiais anksčiau gyvenę Valavičių giminės atstovai, kurių dėka pastatytas įspūdingiausias miestelio architektūrinis paminklas Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Siekiant išsaugoti ir puoselėti Tytuvėnų miestelyje gyvenusias ir istorinę vertę sukūrusias asmenybes ir bei jų palikimą ateinančioms kartoms, sukurtas interaktyvus turas po Tytuvėnų miestelio paveldo objektus.

Projektu siekiama plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą, didinti vietos, rajono kultūros paveldo žinomumą, pristatyti visuomenei nekilnojamo paveldo vietas, ypač tas, kurios paprastai neprieinamos. Projektas skirtas jaunajai kartai, meno atstovams, asmenims gyvenantiems Lietuvoje ir už jos ribų, ypač asmenims su negalia ar kitą socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, kurie neturi galimybės apsilankyti Tytuvėnų nekilnojamo kultūros paveldo objektuose.

• Projekto rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
• Projekto partneris: Tytuvėnų seniūnija

Projekto dalyviai:

VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ l. e. p. direktorė Sandra Sabaliauskienė, gidė-vadybininkė Rūta Krencienė, renginių organizatorė Indrė Čerkauskienė.