Rokiškio krašto mūrinės bažnyčios | Virtualus turas

Pirmoji žinoma bažnyčia Obeliuose pastatyta 1629 m. karaliaus Žygimanto III pavedimu. Apie 1738 m. Ona Oginskaitė-Tiškevičienė vietoje senosios pastatė naują medinę bažnyčią, kurios architektūra atspindėjo vėlyvąjį baroką. 1859–1868 m. kanauninko Steponavičiaus rūpesčiu pastatyta nauja keturkampė mūrinė bažnyčia. 1899 m. per miestelio gaisrą ji ir parapijos trobesiai sudegė. 1900 m. Vincento Birutavičiaus pastangomis bažnyčia buvo atstatyta ant senosios sudegusios pamatų ir išplėsta – pristatytos šoninės koplyčios. Tokiu būdu jos planas tapo kryžminis.

Pirmąją medinę kryžiaus plano bažnyčią Kamajuose 1635 m. pastatė Kamajų dvaro savininkas Adomas Lukianskis-Paulavičius. 1724 m. (kitais duomenimis apie 1737 m.) kilusio gaisro metu bažnyčia sudegė. 1737 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, dengta malksnomis. 1820 m. bažnyčia buvo praplėsta ir įgijo kryžiaus planą. 1897 m. medinė bažnyčia nugriauta klebono Jono Jokimo pastangomis, o šalia pastatyta laikina bažnyčia. Trečioji bažnyčia pastatyta 1903–1909 m. pagal architekto iš Rygos Florijono Vyganovskio projektą.

Sakralinis paveldas yra neatsiejamas mūsų kultūros ir istorijos segmentas, atspindintis ankstesnių epochų raidą, madas ir tendencijas. Šiuo metu Rokiškio rajone yra 13 mūrinių bažnyčių, išsiskiriančių savita istorija ir architektūra.

Virtualus turas „Rokiškio krašto mūrinės bažnyčios“ – tai interaktyvi edukacinė kultūros paveldo pažinimo priemonė, skirta susipažinti su Rokiškio rajone esančiomis mūrinėmis bažnyčiomis. Turo metu suteikiama galimybė virtualiai aplankyti bažnyčias, iš oro ar vidaus apžiūrėti, susipažinti su jų istorija, išgirsti įrašytus pasakojimus lietuvių ir anglų kalbomis.

Projektą vykdė Rokiškio krašto muziejus.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Rokiškio rajono savivaldybė ir Rokiškio krašto muziejus.
Projekto rangovai - UAB Inverse ir Gidas360

Manoma, kad pirmoji Rokiškio bažnyčia buvo pastatyta XV–XVI a. sandūroje. 1590 m. iškilo medinė bažnyčia su 5 altoriais, o jai nunykus pastatyta nauja bažnyčia, kuri sudegė 1864 metais.

Caro valdžia buvo prieš naujų maldos namų statybas, tačiau bažnyčios fundatoriaus grafo Reinoldo Tyzenhauzo pažinčių ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus diplomatijos dėka 1866 m. gautas leidimas statyti bažnyčią. Projekto autorius – architektas Frydrichas Gustavas fon Šachtas, jo projektą papildė ir statybos brėžinius rengė Maksas Polis Berčis, statybos konsultantu buvo Johanas Danielis Felsko.

1868 m. pradėti statyti pamatai, 1875 m. suvesti skliautai ir uždengtas stogas. Nors interjero įrangos dar trūko, tačiau bažnyčioje stovėjo laikinas altorius, sumontuoti iš Paryžiaus atvežti vargonai. 1877 m. gruodžio 4 d. bažnyčia buvo pašventinta ir joje pradėtos laikyti pamaldos. 1879 m. įrengta ir pašventinta Rokiškio grafų šeimos laidojimo kripta.

1880 m. mirė R. Tyzenhauzas. Grafas buvo palaidotas raudono marmuro sarkofage kriptoje. Bažnyčios statybos darbus tęsė jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Ji puoselėjo platesnius užmojus nei brolis ir pasamdė architektą Georgą Vernerį iš Tirolio. 1882 m. ant balto marmuro laiptų pastatytas auksuotos bronzos altorius, pagamintas Paryžiuje. Tačiau altorius, stovintis bažnyčios gale, atrodė žemas, todėl 1885 m. virš jo pastatytas didingas gotiškas baldakimas, drožtas Gojerių dirbtuvėje Belgijoje. Šie meistrai pagamino visą bažnyčios medinę įrangą – sakyklą, šoninius altorius, klausyklas, presbiterijos tvorelę, duris, stalus, suolus, vargonų spintą.

Fundatoriai siekė priminti savo giminę daugelyje bažnyčios detalių – šeimų herbai vaizduojami vitražuose, jų vardai įrašyti ant sakyklos, fundacinėje lentoje ant didžiojo altoriaus galinės sienelės, varpuose. Tačiau didžiausia pagarba fundatorių giminei išreikšta dviejų šeimos atstovų bronzinėmis skulptūromis presbiterijoje. Jos kairėje pastatyta giminės pradininko Engelbrechto von Tyzenhauzeno, dešinėje – Reinoldo Tyzenhauzo skulptūros. Ant pastarojo delno – Rokiškio bažnyčios maketas.

1883 m. šalia bažnyčios pastatyta Šv. Juozapo koplyčia. Koplyčia skirta laidotuvių pamaldoms, bet joje tilpo mažai žmonių, todėl vėliau šias pamaldas imta laikyti bažnyčioje. Tais pačiais metais pastatytas 56,5 m bokštas, su bažnyčia sujungtas galerija. Į bokštą įkelti trys varpai, nuliedinti Varšuvoje, Zvolinskio liejykloje. Jie buvo pakrikštyti Šv. Konstantino, Šv. Zbygnevo, Šv. Reinoldo vardais. Pirmojo pasaulinio karo metais varpai išvežti į Rusiją. Vietoj jų 1923 m. į Rokiškį atvežtas Danielio Vernerio 1822 m. nulietas buvęs Vilniaus katedros varpas. 2022 m. į varpinę įkelti dar 2 varpai – Šv. Matas ir Šv. Pranciškus, pagaminti Italijos Anjonės miestelyje įsikūrusioje seniausioje Europoje varpų liejykloje.

Pirmoji žinoma bažnyčia Obeliuose pastatyta 1629 m. karaliaus Žygimanto III pavedimu. Apie 1738 m. Ona Oginskaitė-Tiškevičienė vietoje senosios pastatė naują medinę bažnyčią, kurios architektūra atspindėjo vėlyvąjį baroką. 1830 m. bažnyčios išorė tapo paprastesnė – neliko kupolo ir bokštelių.

1859–1868 m. kanauninko Steponavičiaus rūpesčiu pastatyta nauja keturkampė mūrinė bažnyčia. 1899 m. per miestelio gaisrą ji ir parapijos trobesiai sudegė. 1900 m. Vincento Birutavičiaus pastangomis bažnyčia buvo atstatyta ant senosios sudegusios pamatų ir išplėsta – pristatytos šoninės koplyčios. Tokiu būdu jos planas tapo kryžminis. Pati bažnyčia yra eklektinės architektūros, turi neogotikos bruožų. Frontono parapetas yra barokinės formos, o durų ir langų angos nežymiai smailios. Bokštų angos varpams sudėtos poromis. Trys išilginės navos atskirtos sudėtinio profilio pilioriais su akantų lapų kapiteliais. Skliautų pakraščiai pamarginti lyg ir lietuviškų juostų ornamentais. 1944 m. buvo apgriautas bažnyčios stogas, išorės sienų tinkas, didžiojo altoriaus vitražas. Tačiau klebono Jono Nagulevičiaus rūpesčiu viskas buvo suremontuota.

Bažnyčioje yra trys neogotikiniai altoriai. Didžiojo medinio altoriaus antstatas iškeltas ant aukštos sienelės (retabulo), kuri remiasi į žemesnį pagrindą. Šoniniuose stačiakampiuose siauruose sparnuose įkomponuotos nišos skulptūroms. Pagrindinė, atvira niša prišlieta prie tokio pat dydžio lango angos. Joje įkomponuotas vitražas yra svarbiausias altoriaus akcentas. Centrinėje jo dalyje įkomponuota pagrindinė schema: Marija su kūdikiu ir šventaisiais – Dominyku ir vyskupu Augustinu. Kompozicijos akcentas – rožinio įteikimas Dominykui ir kūdikio laiminimo gestas. Dešinėje įkomponuotos Augustino figūros atributai išryškina jį kaip teologą ir hierarchą, o dinamiškos spalvos – aktyvią jo veiklą. Vitražas pagamintas XIX a. Varšuvoje. Šoninių skydų nišose įkomponuotos šventųjų Petro ir Povilo skulptūros. Viršutinėje altoriaus nišoje įkomponuota Marijos statulėlė. Kairėje pusėje – Šv. Onos altorius, kurio centre dailininko Alfredo Riomerio tapyto šv. Onos paveikslo kopija. Virš jos – šv. Jurgio atvaizdas. Dešinėje pusėje yra Kristaus Kryžiaus altorius, kurio centre yra Nukryžiuotasis. Bažnyčioje taip pat yra tamsios medienos paauksuota sakykla, papuošta augalų ornamentais. Be to, yra šešios klausyklos, iš jų keturios puoštos šventųjų figūromis. Bažnyčioje yra fisharmonija ir 11 registrų vargonai, puošti medžio drožiniais.

1791 m. Ukmergės seniūnas, Aleksandravėlės dvaro savininkas Ignas Morikonis įsteigė parapiją ir savo lėšomis ėmė statyti bažnyčią. Ji iškilo 1796 m. ir tų pačių metų spalio 9 d. buvo pašventinta Šv. Pranciškaus Serafiškojo vardu. Aleksandravėlės šventovės ansamblį sudaro akmens mūro tvora, šventorius, 2 varpinės, 14 Kryžiaus kelio stočių ir bažnyčia. Ji klasicistinė, su bokšteliu ant kraigo. Jos ilgis 30 m, plotis – 15 m, aukštis iki stogo – 10 metrų.

XIX a. II p. Aleksandravėlėje 30 metų klebonavo Pranas Savickas, rašęs eiles. Jo eiliavimai laikomi vienais vertingesnių XIX a. vidurio Lietuvos poezijoje. 1915 m. rusai iš bažnyčios išvežė varpus. Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjo ir dešinysis šventoriaus šonas – apie 20 m ilgio su trimis stacijų koplytėlėmis, jos atstatytos 1922 metais. Karo metu nukentėjo ir kapinių aptvaras, kuris atstatytas, o jo priekinę dalį papildė nauji akmeniniai vartai. Šaltiniuose taip pat minima, kad vokiečiai iš vargonų išėmė vamzdyną. Po karo Amerikos lietuvių lėšomis vargonai buvo suremontuoti, taip pat įsigyti 2 varpai. Nors šie varpai išgyveno dar vieną karą, tačiau buvo pavogti 2008 metais. 2010 m. bažnyčioje pakabintas ir pašventintas naujas varpas.

Bažnyčia turi 2 zakristijas ir 3 altorius. Pastačius maldos namus, altoriai buvo tapyti sienoje. Dabartiniai altoriai suformuoti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Didžiojo altoriaus centre – Čenstachovos Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslo reprodukcija. Abi figūros papuoštos aukso spalvos metalo apkaustais, paveikslą supa šventųjų Pranciškaus ir Stepono medinės skulptūros. Virš jų – Nukryžiuotojo Kristaus figūra, apsupta sėdinčių ir stovinčių angelų figūromis. Kairiosios navos altoriuje įterpti Aušros Vartų Marijos su metalo apkaustais ir šv. Kazimiero paveikslai, dešiniosios akcentas yra bažnyčios globėjo šv. Pranciškaus Serafiškojo paveikslas. Svarbią reikšmę bažnyčioje turi relikvijoriai, jie įkomponuoti prie šoninių altorių.

Bažnyčios šventorius nedidelis, jį juosia akmenų mūro tvora. Joje vienodu ritmu iškyla Kryžiaus kelio koplytėlės (po dvi rytų bei vakarų fasaduose ir po penkias – pietų ir šiaurės dalyse). Šventoriaus kampuose yra dvi identiškos varpinės, jų viršūnes puošia ąžuoliniai kryžiai, tačiau iš archyvinių šaltinių žinoma, kad XIX a. dešiniąją varpinę užbaigė šv. Jono Krikštytojo, o kairiąją – šv. Florijono statulos. Varpinės statytos XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Yra žinoma, kad pirmoji koplyčia Kriaunose pastatyta 1669 metais. Nuo 1671 m. jau surašinėjamos metrikų knygos. Tai rodo, kad Kriaunose tuo metu buvo veikianti pilnateisė bažnyčia. 1684–1688 m. kunigo Kazimiero Samulevičiaus rūpesčiu pastatyta nauja medinė bažnyčia. Bažnyčia buvo kryžminio plano, viduje stovėjo penki altoriai. 1694 m. bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo titulu.

Dabartinė akmens mūro bažnyčia pastatyta 1818–1829 metais. Bažnyčios statyba rūpinosi Bagdoniškio ir Kriaunų dvaro savininkas Mykolas Riomeris, Pakriaunio dvaro savininkas grafas Kristupas Pliateris, klebonai Ignotas Tarvydas ir Juozapas Šileika. 1829 m. spalio 29 d. bažnyčią pašventino Rokiškio klebonas Antanas Eismontas. 1859 m. liepos 1 d. vyskupas Motiejus Valančius bažnyčią pašventino Dievo Apvaizdos vardu.

Bažnyčia yra vėlyvojo liaudiško klasicizmo formų, su romantizmo architektūrai būdingais bruožais. Bažnyčios plotas – 40 x 20 m, aukštis – 13,5 metrų. Visos sienos suskaidytos siaurais baltais piliastrais, bažnyčia trinavė, ją formavo 5 pilioriai kiekvienoje centrinės navos pusėje. Viduryje skliautai šiek tiek išgaubti, o šonuose – lygūs. Yra 18 langų, jų arkos puslankio formos. Šalia bažnyčios stovi akmens mūro varpinė, kurioje yra 2 žalvariniai varpai. Vienas nulietas 1673 m., o kitas 1853 metais.

Bažnyčioje stovi 3 mediniai altoriai. Centrinio altoriaus pagrindas iš kraštų aprėmintas į priekį ištrauktomis mentėmis. Viršutinė altoriaus dalis iškelta ant aukšto cokolinio pagrindo. Pagrindinio tarpsnio architektūrą papildo tapyba ir skulptūra. Svarbiausias akcentas yra švč. Marijos su kūdikiu paveikslas. Šio tarpsnio pertraukto frontono šlaituose yra įkomponuotos šventųjų figūros. Šoniniai mediniai altoriai – tritarpsniai. Paskutiniai aukštai buvo pristatyti vėliau. Vyrų pusėje esančiame altoriuje yra kenčiančio Išganytojo ir Mykolo Arkangelo paveikslai. Moterų pusėje esančiame altoriuje šv. Jonas Krikštytojo, Rūpintojėlio prisikėlusio Kristaus skulptūros. Bažnyčioje 1911 m. pastatyti 6 registrų vargonai, pagaminti Varšuvoje.

Tiksliai nėra žinoma, kada Jūžintuose pastatyta pirmoji bažnyčia. Manoma, kad seniausia koplyčia Jūžintuose pastatyta 1472 m. vienuolio Jurgio. 1570 m. kitas vienuolis, galimai jėzuitas, ją atnaujino.

1695 m. medinę bažnyčią Jūžintuose pastatė Gediminas Rajeckas ir įkurdino reguliariosios atgailos kanauninkus.

Dabartinę bažnyčią pastatė Mykolas Vaisenhofas 1792–1799 metais. Bažnyčia mūrinė, statyta iš degtų plytų, pailgos formos, turinti baroko ir renesanso bruožų. Stogas yra skardinis. Iš abiejų stogo pusių yra bokšteliai. Priekinis yra mūrinis ir didesnis, o kitas medinis, skarda aptrauktas. Abiejų bokštelių viršuje yra geležiniai kryžiai. Bažnyčia bazilikinio plano, stačiakampė. Bažnyčios fasadas ne plokščias, o plastiškas, durys ir langai antrajame aukšte išgaubti priekin, virš jų – įgaubti langai. Bažnyčios ilgis 43 m, plotis 25 m, aukštis iki bokšto – 35 metrai. Po bažnyčia yra 2 rūsiai. Pirmasis yra pietinėje bažnyčios pusėje, jame palaidoti bažnyčios fundatoriai. Rūsyje yra 22 įdubimai sienoje, 11 iš jų turi įrašus, dar 3 yra tušti. Antrasis rūsys, esantis šiaurinėje pusėje, yra tuščias. Bažnyčioje įrengti 5 altoriai: didysis altorius mūrinis, nutinkuotas, dalinai nubaltintas, papuoštas 8 kolonomis – 4 viršuje ir 4 apačioje. Didžiajame altoriuje yra du paveikslai: viršutinis šv. Mykolo Arkangelo, žemiau švč. Jėzaus Širdies. Kiti 4 bažnyčioje esantys altoriai – mediniai: Šv. Antano, Šv. Jurgio ir Šv. Barboros altoriuose yra po 2 paveikslus, Šv. Marijos altoriuje esantis švč. Mergelės Marijos paveikslas atgabentas iš Tarnavo dvaro rūmų koplyčios. Bažnyčią puošia XIX a. Rokiškio krašto tautodailininko Jono Dagio darbai: švč. Mergelės Marijos ir šv. Antano skulptūros, Betliejaus kompozicija. Bažnyčioje stovi 12 registrų vargonai, puošti angelų skulptūromis. Antrojo pasaulinio karo metais Jūžintų bažnyčia buvo apgadinta, tačiau parapijiečių iniciatyva buvo surinkta 60 000 rublių ir 1958 m. ji suremontuota.

Vakariniame bažnyčios gale įkomponuotas bokštas, viduje yra 75 laipteliai, vedantys į 8 nedideles celes, kuriose gyveno vienuoliai. Šiuo metu celėse eksponuojami įvairūs liturginiai reikmenys, maldynai, kryžiai, skulptūrėlės.

Šventorių juosia akmens mūro tvora, stovi mūrinė varpinė. Deja, bet kada pastaroji pastatyta, tikslių duomenų neturime. Varpinė – kvadratinio plano 4,15 m pločio ir 8,1 m aukščio, baltai tinkuota, su didelėmis puslankio formos arkų angomis ir piramidiniu stogeliu, ant kurio yra kryžius. Iki Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia turėjo 2 ar 3 varpus (minimas skirtingas skaičius). Karui prasidėjus, varpai buvo išvežti į Rusiją, todėl buvo skambinama iš Tarnavos dvaro gautu varpeliu. 1938 m. už parapijiečių suaukotas lėšas Vokietijoje nupirktas „Bochrum Verein“ firmos 325 kg plieninis varpas, kainavęs 2185 litus.

Pirmąją medinę bažnyčią Kamajuose 1635 m. pastatė Kamajų dvaro savininkas Adomas Lukianskis-Paulavičius. Bažnyčia buvo kryžiaus plano, dengta gontais. 1700 m. bažnyčia apvogta – išnešti visi auksiniai ir sidabriniai liturginiai indai, tačiau kaltininkai buvo suimti, o visi dingę daiktai sugrąžinti į bažnyčią. 1724 m. (kitai duomenimis apie 1737 m.) kilusio gaisro metu bažnyčia sudegė. 1737 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, dengta malksnomis. 1820 m. bažnyčia praplėsta ir įgijo kryžiaus planą. 1897 m. klebono Jono Jokimo pastangomis medinė bažnyčia nugriauta, o šalia pastatyta laikina bažnyčia.

Trečią bažnyčią Kamajuose nuspręsta statyti dar 1891 metais. Kauno gubernijos architektas J. Golinevičius buvo parengęs naujos bažnyčios statybų projektą, tačiau pastarasis nebuvo patvirtintas. Bažnyčia pastatyta 1903–1909 m. pagal architekto iš Rygos Florijono Vyganovskio projektą. 1912 m. klebono Vincento Veldžio rūpesčiu pastatyta nauja mūrinė klebonija ir keletas ūkinių trobesių. Senoji klebonija sovietmečiu buvo pritaikyta ligoninei. Buvusioje klebonijos sodyboje išliko klebonija, špitolė ir ūkinis pastatas – tvartas. 1922 m. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo Šv. Kazimiero vardu. Bažnyčios vidaus ilgis – 48 m, plotis – 24 m, aukštis iki skliautų – 21 m, grindys – medinės. Bažnyčia turėjo du 60 metrų aukščio bokštus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo apgadinti. Vėliau bažnyčia buvo remontuojama, tačiau bokštai nebuvo atstatyti. Bažnyčia stovi šventoriaus vidurinėje dalyje, jos fasadas atgręžtas į pietus. Presbiterija išklota spalvotomis cemento plytelėmis, vidus ištinkuotas ir nudažytas. Bažnyčioje stovi trys ąžuoliniai neogotikiniai altoriai, kuriuos sukūrė Aleksandras Zaborskis. Didžiajame altoriuje yra nuleidžiamas bažnyčios globėjo šv. Kazimiero paveikslas, o už jo – švč. Mergelės Marijos paveikslas. Altorius puoštas drožiniais ir šventųjų skulptūromis. Jo aukštis – apie 20 metrų. Šoniniai altoriai yra paauksuoti, viename jų švč. Mergelės Marijos ir šv. Jono, kitame – šv. Onos, šv. Jokimo ir šv. Jono Krikštytojo statulėlės, švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo paveikslas. Bažnyčioje yra puošni, ąžuolinė sakykla dekoruota drožiniais. Be to, yra aštuonios gotiškos klausyklos, kurias pagamino žinomas Rokiškio krašto tautodailininkas Laurynas Masiliauskas. 1934 m. bažnyčioje pastatyti Karaliaučiuje pagaminti „Goebeland und S.S.” firmos vargonai.

1771 m. Justinas Parfianovičius Panemunėlyje pastatė medinę bažnyčią. Ji buvo su 2 bokšteliais, šalia stovėjo medinė varpinė, bažnyčios viduje įrengti 2 altoriai. 1791 m. įsteigta Panemunėlio parapija.

Naujoji mūrinė bažnyčia pastatyta kunigo Jono Katelės rūpesčiu. Švietėjas J. Katelė kaimuose steigė slaptas lietuviškas mokyklas, parūpindavo joms inventorių, mokymo priemonių, mokė ir konsultavo daraktorius bei mokinius. Jo pastangomis Panemunėlio parapija tapo viena raštingiausių visoje Lietuvoje. Naujosios bažnyčios statyba vyko pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio projektą, darbai prasidėjo 1898 metais. Prie statybų prisidėjo visi parapijiečiai – vyrai kojomis minkė molį, presavo plytas, jas džiovino ir degė, moterys privalėjo atnešti po 50 kiaušinių, kuriuos įmaišydavo į skiedinį. Parapijiečiai iš laukų vežė akmenis pamatams, o Panemunėlio dvaro savininkas Kazimieras Sventeckis leido paskirtame žemės sklype įrengti plytinę. J. Katelės sveikatai silpstant, bažnyčios statybos darbus tęsė kunigas Juozapas Budrikas. 1909 m. sudėti kuklūs vitražai. Bažnyčia pastatyta 1911 m., ją pašventino Jonas Mačiulis-Maironis. Pamaldos naujuose maldos namuose buvo pradėtos laikyti J. Katelės mirties dieną – 1911 m. gegužės 8 d., jis buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.

1915 m., sprogdinant geležinkelio tiltą, išbyrėjo bažnyčios stiklai, jie sudėti 1923 metais. Pirmojo pasaulinio karo metais 3 bažnyčios varpai buvo išvežti į Rusiją. Išvežtųjų varpų bažnyčia nebeatgavo, vietoj jų perduotas vienas varpas – jį 1794 m. nuliejo garsus meistras Gustavas Miorkas. Deja, varpas buvo sužalotas – jo viršutinė dalis nuskelta Antrojo pasaulinio karo metu pataikiusio sviedinio. Apie kilogramą sveriantis sviedinys, įstrigęs apytikriai 30 m aukštyje, buvo išimtas tik 2002 metais.

Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia istorizmo stiliaus, turi neogotikos bruožų. Jos ilgis – 42 m, plotis – 18,3 metrai. Didysis altorius medinis, įrengtas tuoj pastačius bažnyčią. Jis statytas Juozapo Tūbelio, ministro pirmininko Juozo Tūbelio tėvo lėšomis. Viduryje pastatyta medinė šv. Juozapo, o šonuose – mažesnės šv. Petro ir šv. Povilo statulos. Dešinės navos gale esantis Šv. Antano altorius statytas Marijonos Bitinienės lėšomis ir skirtas jos sūnaus, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare, atminimui. Kairiosios navos gale esantis Šv. Martyno altorius statytas 1931 m. Šalčiaus lėšomis, jo žmonos Emilijos Tūbelytės atminimui. Neįprastas ir originalus yra 52 m aukščio bažnyčios bokštas, simbolizuojantis Lietuvos ir Lenkijos uniją. Tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje, turinti dvišakes smailes.

Apie 1620 m. Martynas Giedraitis Panemunyje įsteigė reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną (veikusį iki 1832 m.), kuriame, galimai, buvo bažnyčia ar bent koplyčia. Nuo 1682 m. rašyti jungtuvių metrikai, tai reiškia, kad jau tada buvo parapija. Tais pačiais metais Mauricijus Giedraitis atstatė bažnyčią. 1760 m. Paliepio dvaro savininkas Mikalojus Kosciolkovskis pastatė naują medinę bažnyčią. Bažnyčia buvo keturkampė, 8 x 17,5 sieksnių. Iš lauko pusės apmušta lentomis, stogas malksnomis dengtas. Bažnyčią puošė 2 bokštai su geležiniais kryžiais. 1862 m. klebono Antano Eitavičiaus lėšomis pastatyti 11 balsų vargonai. Tais pačiais metais suremontuotas ir išdažytas bažnyčios vidus. 1865–1869 m. apmūrytas šventorius. 1896 m. bažnyčia buvo atnaujinama, o dar po kelerių metų pastatyta mūrinė varpinė. 1915 m. vokiečių kariuomenė bažnyčią sudegino. Kartu sudegė bažnyčios inventorius, archyvas, beveik visi liturginiai reikmenys. Išlikusioje varpinėje buvo įrengtas altorius, o 1920 m. pastatyta laikina bažnyčia.

Dabartinė akmens ir plytų mūro bažnyčia pastatyta 1927–1936 m. klebono Vincento Norkaus rūpesčiu. Bažnyčios statyba kainavo apie 150 tūkst. litų. Statinys yra istoristinis, turi neoromanikos ir neogotikos bruožų. Bažnyčia – vienabokštė, trinavė, bazilikinė, tinkuota. Bažnyčios sienos sutvirtintos žemais kontraforsais ir padabintos akmens mūro raštu plytų fone arba atvirkščiai. 1937 m. klebono Jono Nagulevičiaus rūpesčiu buvo pastatytas naujas ąžuolinis, gotiškas didysis altorius. Centre – Švenčiausios Trejybės paveikslas. Gotikinio stiliaus ąžuolinę sakyklą padarė garsus mūsų kraštietis L. Masiliauskas. Bažnyčia neturėjo vargonų, todėl naudojosi fisharmonija, kuriai susidėvėjus, 1943 m. už 7000 markių buvo įsigyta nauja.

Šalia bažnyčios stovi mūrinė varpinė, pastatyta 1901 metais. Joje buvo trys varpai, kurie 1915 m. išvežti į Rusiją. Vienas iš jų, sveriantis 505 kg, 1923 m. grąžintas. Jame yra 1773 m. liejimo data. 1936 m. šis varpas, kartu su Stanislovo ir Konstancijos Gužų paaukotu Kaune liedintu varpu, buvo įkelti į bažnyčios bokštą.

1591 m. pirmą kartą minima dotacija Pandėlio kunigui išlaikyti. Tai patvirtina faktą, kad jau tada Pandėlyje turėjo būti bažnyčia ar bent koplyčia, tačiau apie ją žinių neišliko. 1665 m. Minsko vaivada ir Pandėlio dvaro savininkas Gedeonas Rajeckis pastatė medinę bažnyčią su dviem bokšteliais ir penkiais mediniais altoriais.

1801 m. Ukmergės maršalka Ignotas Koscialkovskis pastatė dabartinę plytų mūro bažnyčią. Bažnyčia klasicistinė, baltai tinkuota. Jos fasadas suskaidytas keturiais piliastrais. Visą pastatą juosia karnizas, o virš jo – tradicinis trikampis frontonas. Langai yra stačiakampio formos, tačiau durų ir frontono angos – arkinės. Bažnyčios plotas – 43 x 17 m, aukštis iki stogo viršaus 19 metrų. Ant jo uždėtas nedidelis bokštelis. Bažnyčios vidus dažytas, palangės papuoštos gipso ornamentais, sudėtos parketo grindys. Bažnyčia padalyta į navą, presbiteriją ir dvi zakristijas. Virš vienos iš jų yra ložė. Dešinėje navos pusėje yra rūsys, skirtas fundatoriams laidoti. Bažnyčioje yra penki altoriai. Didysis altorius – dviejų kondignacijų, medinis, baltai nudažytas, su mūrine mensa. Pirmojoje kondignacijoje – švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų, antroje – šv. Juozapo paveikslai. Presbiterijoje yra dar du mediniai altoriai, kurių viename Kristaus Nukryžiuotojo figūra raudoname fone ir šv. Luko paveikslas, kitame – šv. Onos ir šv. Antano paveikslai. Dar du altoriai yra mūriniai. Altorių, esantį prie sakyklos, puošia švč. Mergelės Marijos Rožinės ir šv. Pranciškaus paveikslai, o kitą – švč. Mergelės Sopulingosios ir Kristus alyvų darželyje paveikslai. Sakykla – betoninė, balta. 1867 m. Vimbergo meistrai įrengė 13 registrų vargonus, kurie yra be pagražinimų, baltai dažyti.

Senoji varpinė buvo mūrinė, su raudonu kupolu. Ji stovėjo priešais didžiąsias bažnyčios duris. Jos netekus, buvo pastatyta medinė varpinė, tačiau pastaroji sudegė 1944 metais. Varpinėje buvo trys varpai, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais išvežti į Rusiją. 1921 m. varpas, nuliedintas 1701 m., buvo grąžintas.

1783 m. Ratkūnų dvaro savininko Antano Komarovskio pastangomis Suvainiškyje iškilo nedidelė medinė bažnytėlė, tais pačiais metais įsteigta parapija. Čia įsikūrė ir kunigų atgailos kanauninkų vienuolynas. Kunigai vienuoliai laikėsi Šv. Augustino regulos ir vilkėjo baltus abitus. Tačiau 1832 m. caro valdžia uždarė bažnyčią ir vienuolyną kaip nekomplektinį, neturėjusį 8 vienuolių. Apie 1840 m. į Suvainiškį vėl paskirtas kunigas, o 1853 m. Suvainiškio bažnyčia buvo perduota Ratkūnų dvaro savininkei Komarovskienei – taip maldos namai buvo išgelbėti nuo uždarymo ir sugriovimo.

Tačiau medinė bažnytėlė paseno ir suklypo. Vyskupas Motiejus Valančius į Suvainiškį atkėlė kunigą Antaną Mackevičių, įpareigodamas kartu su parapijiečiais pastatyti naujus maldos namus. 1862 m. kunigo rūpesčiu pradėta statyti nauja akmens mūro bažnyčia. Statoma buvo greitai – per vienerius metus sumūrytos sienos, uždengtas stogas. Tačiau už dalyvavimą sukilime 1864 m. kunigas buvo suimtas ir įkalintas Daugpilio tvirtovėje, vėliau ištremtas į Tobolską.

Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia – romantizmo laikų eklektikos pavyzdys. Ji stačiakampio plano, su dviem stambiais fasadiniais bokštais. Bažnyčioje yra trys neoromaninio stiliaus altoriai. Didysis altorius medinis, su kolonomis, jo centre – Nukryžiuotojo skulptūra, viršuje Jėzaus širdies paveikslas. Kairiajame altoriuje vienas vertingiausių dailės kūrinių, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą – šv. Jokūbo apaštalo paveikslas. Dešiniajame altoriuje – švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo paveikslo kopija.

Vargonai pastatyti dar 1782 m. senojoje bažnyčioje, tačiau autentiškas išliko tik vargonų prospektas – XIX a. pab. už senojo prospekto sumontuotas naujas instrumentas. Prospekto drožyba ypač puošni ir turtinga, jo centre įkomponuotas fundatorių Komarovskių herbas. Bažnyčios lubos ir sienos išpuoštos biržiečio A. Andriekaus gipsiniais ornamentais.

1933 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Iki Antrojo pasaulinio karo bažnyčios bokštuose buvo 3 varpai, nulieti 1808 m. Valdajaus varpų liejykloje, tačiau 1945 m. karinės vokiečių valdžios įsakymu 2 iš jų nuimti ir išvežti į Rokiškį. Karo metais bažnyčia beveik nenukentėjo, neskaitant kelių nuo sprogimų aptrupintų langų rėmų. Po 1947 m. ir 1982 m. bažnyčia remontuota. 2012 m. iš bažnyčios pavogtas paskutinis varpas.

Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia patenka į nacionalinį piligriminį Šv. Jokūbo kelią.

Pirmąją bažnyčią Čedasuose 1516 m. pastatė Gedeonas Rajeckis. XVII pirmoje pusėje bažnyčia atiteko evangelikams reformatams. Tačiau XVII a. antroje pusėje parapija sunyko. Žemaičių kaštelionienės Marijos Rachelės Gorskienės lėšomis 1742 m. iš tašytų eglinių rąstų pastatyta bažnyčia su dviem mažais bokšteliais. Viduje buvo dvi zakristijos. Sienos buvo išmuštos aliejiniais dažais. 1788 m. įkurta parapija, pradėtos rašyti metrikų knygos.

1913 m. klebono Juozapo Kuzmicko rūpesčiu pastatyta dabartinė akmenų mūro neogotikinė bažnyčia. Bažnyčia sumūryta iš akmens plytų. Du fasadiniai bokštai yra 53,2 m aukščio. Trinavės bažnyčios su presbiterija ir zakristijomis ilgis – 35 m., plotis 19 m, aukštis iki skliautų – 15 metrų. Fasadiniame portale yra sudėtinė laiptuota arka, virš jos – platus langas. Visos sienos sustiprintos plytiniais kontraforsais, kurie puošti reljefiškų ornamentų juostomis. Durų, langų rėmai, arkos, karnizai – taip pat plytiniai. 1922 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. 1938 m. bažnyčios stogas buvo apdengtas skarda. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo apgriauta, tačiau 1946 m. klebono Kazio Čepulio rūpesčiu ji buvo suremontuota. Bažnyčios šventorius – 74 x 54 m, aptvertas akmens mūro tvora. Varpinė įrengta dešiniajame bažnyčios bokšte. Jame buvo trys varpai, tačiau visi 1915 m. išvežti į Rusiją.

Bažnyčios viduje gausu Rokiškio krašto tautodailininko Lauryno Masiliausko kūrinių. Jis sukūrė skulptūras, paveikslus, padarė klausyklas, sostus, suolus, spintas ir kt. Viduje yra trys gotiški altoriai. Didįjį altorių iš pušies medienos padarė meistras Zaborskas. Altorius – paauksuotas ir pasidabruotas, papuoštas statulomis ir drožiniais, šv. Petro ir šv. Povilo paveikslais. Šoniniai altoriai padaryti iš tos pačios medžiagos ir stiliaus. Kairįjį altorių puošia šv. Juozapo su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, šv. Petro, šv. Povilo ir šv. Antano statulos. Dešiniajame altoriuje – Dievo apvaizdos paveikslas ir šv. Pranciškaus statula. Sakykla – medinė, gotiška, papuošta skulptūromis ir paauksuota. Vargonai – mechaniniai, 10 registrų, gotiško stiliaus, papuošti kolonomis ir drožiniais.

Pirmąją medinę Žiobiškio bažnyčią 1803 m. pastatė Vingerinės dvaro savininkai Angelė ir Juozapas Daumantas Sesickiai, tais pačiais metais įsteigta ir Žiobiškio parapija. Šioje bažnyčioje stovėjo 3 mediniai altoriai su tapytais paveikslais ir statulėlėmis, sena sakykla, 1860 m. šventoriuje pastatyta 14 Kryžius kelio koplytėlių. Jos buvo mūrinės su stiklais languose, o paveikslai ištapyti drobėje. Tačiau bažnyčia buvo nedidelė, ilgainiui parapijiečiai joje nebetilpo, todėl kunigas Pranciškus Viksva pasiūlė statyti didesnius maldos namus ir 1899 m. pradėta rinkti rinkliava naujai bažnyčiai statyti.

Planą bažnyčiai nubraižė Pranas Kontrimas ir Adolfas Obilskis, o 1902 m., atvykus kunigui Vincentui Zapkui, prasidėjo statybos darbai. Kunigui atrodė, kad pirminis bažnyčios planas sunkiai įgyvendinamas, nes ji turėjo būti su daug bokštelių, todėl planą davė pataisyti inžinieriui iš Liepojos Strandmannui, kad būtų mažiau išlaidų. 1902 m. padėti pamatai, paskui kelerius metus nieko nestatyta – duota pamatams susigulėti, tik 1905 m. pradėtos statyti sienos. Pats klebonas važinėjo į aplinkines bažnyčias ir rinkdavo aukas maldos namams, aukotojui duodavo spausdintą būsimos bažnyčios atviruką. Prie bažnyčios statybų prisidėjo ir parapijiečiai – iš apylinkių vežė akmenis, iš Aknystos, Pilkalnio, Susėjos plytinių – plytas. Pastačius naują bažnyčią, senoji buvo nugriauta, iš jos pastatytos klebonijos klėtys ir daržinės, o koplytėlės plytos sumūrytos į naująją bažnyčią.

1911 m. per Švč. Marijos Škaplerienės atlaidus bažnyčia buvo pašventinta, o 1922 m. birželio 15 d. Žemaičių vyskupas bažnyčią konsekravo Šv. arkangelo Mykolo titulu. Bažnyčia neogotikinio stiliaus. Jos ilgis 46 m, plotis – 14 metrų. Bažnyčia su bokštu, kurio aukštis 54 m, taip pat 4 nedideliais bokšteliais. Ant bažnyčios 9 geležiniai ir vienas betoninis kryžius.

Toliau tęsėsi vidaus įrengimo darbai – 1913 m. pastatyti šoniniai altoriai, sakykla, įrengti bažnyčios suolai. 1931 m. pastatytas didysis altorius. Jis įsigytas Šiauliuose, A. Zaborskio firmoje, tačiau dar nebaigtas, todėl altorių Žiobiškyje užbaigė ir pastatė Antanas Kriviskas. Altorius dailiai paauksuotas, centrinėje dalyje – švč. Mergelės Marijos Škaplierienės skulptūra, padaryta 1910 metais. Šalia – šv. Petro ir šv. Povilo figūros, viršuje – šv. arkangelas Mykolas.

Bažnyčios stogas buvo dengtas molinėmis čerpėmis, tačiau 1934 m. pakeistas cinkuota skarda, nes per čerpių stogą į bažnyčios vidų lydavo lietus. Bažnyčioje buvo 4 varpai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais jie išvežti į Rusiją. Po karo buvo gautas perskilęs varpas, 1940 m. jis perlietas ir pakrikštytas Šv. Juozapo vardu.

Lukštai iki bažnyčios pastatymo priklausė Rokiškio parapijai. Maldos namus, esančius už 15 km, pasiekti buvo sudėtinga, todėl Lukštų gyventojai nutarė prašyti grafą Joną Pšezdzieckį jo žemėje statyti bažnyčią ir skirti tam lėšų.

1908 m. grafas paprašė leidimo įrengti koplyčią mūriniame Lukštų palivarko spirito varyklos pastate ir skirti kunigą. Rengiant projektą paaiškėjo, kad sienos per silpnos ir netinkamos koplyčiai. Buvo parengtas naujas projektas, kurio autorius – inžinierius architektas St. Karpovskis. Bažnyčios statyba pradėta 1911 metais. Darbai vyko sparčiai, bažnyčios sienos buvo baigtos, beliko uždengti stogą, tačiau statybos buvo sustabdytos, nes vyko ne pagal projektą. Vėliau darbus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, statybinės medžiagos buvo išvogtos.

Tik 1924 m. bažnyčios statyba buvo atnaujinta, reikiamos lėšas suaukojo parapijiečiai ir apylinkių gyventojai. 1925 m. pabaigoje bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta. Bažnyčia turi istorizmo, neoromaninio ir neobizantinio stiliaus bruožų. Jos ilgis – 36 m, plotis 13 m, aukštis iki skliautų – 10 m, o iki bokšto viršaus – 30 metrų. Ji stačiakampio plano, su prailgintu priestatu, sienos sumūrytos iš akmenų, o detalės – iš raudonų plytų. Bažnyčios šonuose pristatytos mažos žemos zakristijos, ties stogo viduriu įrengtas barokinis bokštelis. Vakariniame šventoriaus kampe stovi nedidelė medinė varpinė.

1927 m. maldos namams suteiktos parapijos teisės, klebonu paskirtas kunigas Bronius Strumyla. 1928 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas, tačiau vidaus darbai dar nebuvo baigti. Iš laikinosios bažnyčios perkeltas centrinis altorius, o laikinoji bažnyčia paversta parapijos sale. 1937 m. kunigo Liudviko Pavilonio pastangomis nupirktas 283 kg bronzinis varpas, kainavęs 1880 litų, tačiau vokiečių okupacijos metais jis dingo.

Daug darbų atlikta 1942 m. klebonaujant Mykolui Juodeliui. Buvo pastatytas naujas didysis altorius. Jis kainavo 3150 markių, o projektuotojas ir meistras buvo šiaulietis Antanas Leviška. Šiame altoriuje – du dailininko Vytauto Palaimos tapyti paveikslai: didesniajame vaizduojamas Jėzus Kristus, teikiantis Komuniją mažam berniukui, prilaikomam šv. Juozapo. Mažesniajame – kunigas šv. Jonas Boskas, klūpantis prieš Mariją. Taip pat pastatytas vienas šoninis altorius, perstatyta sakykla, padarytos dvi klausyklos. 1943 m. dekoruotas bažnyčios vidus, darbai finansuoti iš parapijiečių aukų. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apgriauta, nukentėjo stogas, fasadas, langai. Pasibaigus karui, bažnyčia renovuota.