Onuškis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje, kurioje Jurgiui Astikui jis dovanojo girią kartu su Hanuso Gailiminaičio be leidimo įkurtu dvaru. Nors Hanusas iš valdų išvarytas, tačiau jo įkurtas dvaras ir toliau vadintas Hanušiškiais.
1609 m. mirė paskutinysis Onuškio Astikų atstovas Jonas ir dvaras atiteko Duninų-Rajeckių giminei. XVIII a. dvarą iš jų įsigijo bajorai Chominskiai. Iš 1791 m. valdų inventoriaus sužinome, kad Chominskių dvaro gyvenamasis namas statytas iš tašytų rąstų, dengtas šiaudais. Į namo vidų vedė priemenė, už jos – keli kambariai, kuriuose palei sienas stovėjo guoliai, krosnys, kepykla. Namas buvo labai kuklus, todėl manoma, kad savininkai jame negyveno. Kieme stovėjo tvartai, arklidės, daržinės, o sodas buvo aptvertas aštriais kuolais su stalių darbo vartais.
XVIII–XIX a. sandūroje dvaras atiteko Komarams. 1830–1840 m. Teofilis Komaras pastatė vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus, kuriuos, kaip manoma, projektavo architektas Cezaris Laurynas Anikinis. Rūmai statyti ant kalnelio, apibus kelio, vedančio į Kuršą. Tai buvo stačiakampio formos pastatas, kurio centrinė dalis buvo dviaukštė, o šoniniai fligeliai – vienaaukščiai. Rūmų fasadas, kurio centrą išryškino 11 kolonų, buvo atsuktas į parką, o į kelią atgręžtą fasadą išryškino portikas su 4 kolonomis, virš kurių iškilo trikampis frontonas. Dailininko Napoleono Ordos XIX a. 7 deš. piešinyje matyti ir prie rūmų šonų stovintys kvadratiniai paviljonai, tačiau XX a. jų jau nebebuvo. Apie rūmų interjerą duomenų beveik nėra. Manoma, kad juose buvo įrengta didelė salė, vadinta biliardine, iš kurios du koridoriai vedė į nedidelius kambarius.
Įvažiavimo vartai buvo įrengti prieš pagrindinę rūmų ašį, privažiavimas grįstas akmeniniu grindiniu. Nuo kelio rūmus skyrė gėlynai, o kitapus stovėjo to paties stiliaus klėtis su kolonomis. Gėlyno šonuose išdėstyti ūkiniai pastatai ir oficinos kartu su rūmais sudarė reprezentacinį, pusiau uždarą kiemą.
XIX a. įrengtas angliško planavimo parkas. Jame augo eglės, liepos, klevai, maumedžiai, alyvų krūmai, retesnių rūšių medžiai. Visi medžiai sodinti grupėmis, kad žiūrint pro fasadinės pusės langus nebūtų užstotas vaizdas. Parko žemutinėje dalyje iškastas tvenkinys, į kurį vanduo subėgdavo iš aplinkinių šaltinių.
Pirmojo pasaulinio karo metais rūmai sudegė, o 1919 m. mirė paskutinis vyriškos lyties giminės atstovas Vitoldas Komaras. Nepriklausomoje Lietuvoje dvaras imtas vadinti Onuškiu, tačiau savo didybės nebeatgavo – rūmai nebebuvo atstatyti, Vitoldo žmona Marija su dukra apsigyveno oficinoje, o žemės reformos metu dvaro valdos buvo išparceliuotos.
Iliustracijos:
1. Onuškio dvaras. Napoleono Ordos piešinys.
2. Onuškio dvaras. RKM-45727.
3. Onuškis. Iš Stanfordo universiteto (JAV) Hooverio instituto bibliotekos archyvo.