1938 m. Guronių kaimą suplanuota išskirstyti į vienkiemius, kitais metais šis projektas patvirtintas, o 1942 m. išduoti dokumentai. Iš viso Guronių kaime tuo laiku buvo 146 ha žemės, žemės savininkai buvo O. Adamavičienė (plane pažymėtas 16 sklypas), J. Blaževičienė (1), B. Červokas (25), M. Červokas (21), V. Červokas (9), V. Červokas (32), A. Karnila (11), A. Karnila (22), J. Karnila (34), J. Karnila (33), M. Karnila (23), T. Karnila (24), M. Karnilaitė (17), A. Sladkevičius (15), J. Sladkevičius (8), J. Sladkevičius (20), J. Sladkevičius (3), Jonas Sladkevičius (10 sklypas, 9,91 ha; tai Vincento Sladkevičiaus brolis, kuris valdė šią žemę kaip šeimos ūkio paveldėtojas), J. Sladkevičiaus įpėdiniai (14), K. Sladkevičius (2), K. Sladkevičius (13), M. Sladkevičius (18, 19), M. Sladkevičius (5), J. ir P. Sladkevičiai (4), E. Sladkevičienė (12), V. Sladkevičius (6, 35), U. Sladkevičienė (7). Bendra kaimo nuosavybė buvo kapinės (28), girdykla (26), molynas (27), žvyrynas (29), maudykla (31), „piliakalnis“ (30). Kaimo teritoriją kirto plentas (36) ir geležinkelis (37).

Guronių kaime gyveno net keliolika Sladkevičių šeimų. Būsimojo kardinolo Vincento Sladkevičius brolis Jonas Sladkevičius naujoje vietoje pasistatė naujus trobesius. Čia liko gyventi ir mama Uršulė Sladkevičienė, čia artimuosius lankydavo ir būsimasis vyskupas. Naujoji Sladkevičių sodyba įsikūrė netoli geležinkelio, todėl gerai matoma netgi pro pravažiuojančių traukinių langus.

Deja, sovietmečiu vyko vienkiemių naikinimas, neliko ir Sladkevičių sodybos. Ją bežymi senas gluosnis. Šioje Sladkevičių sodybos vietoje sukurtas Rožinio slėpinių parkas.

Sovietmečiu Sladkevičių sodyba buvo sunaikinta. Sladkevičių sodybos vietoje sukurtame Rožinio slėpinių parke pastatytos penkios Rožinio slėpinių kelio koplytėlės su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas bei Lietuvos katalikų bažnyčios gyvenimo istorinius įvykius, koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos statula. Kūrinių autorius – dailininkas prof. Antanas Kmieliauskas, architektas – Stasys Petrauskas.

Parkas įkurtas 2006 m., minint Kaišiadorių vyskupijos 80-mečio sukaktį. Rožinio slėpinių kompleksas užima maždaug 10 hektarų plotą ir įkurtas Kaišiadorių vyskupo emerito, Kaišiadorių garbės piliečio Juozo Matulaičio iniciatyva.

Sladkevičių sodybos vietoje sukurtame Rožinio slėpinių parke pastatytos penkios Rožinio slėpinių kelio koplytėlės su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas bei Lietuvos katalikų bažnyčios gyvenimo istorinius įvykius, koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos statula. Kūrinių autorius – dailininkas prof. Antanas Kmieliauskas, architektas – Stasys Petrauskas.

Parkas įkurtas 2006 m., minint Kaišiadorių vyskupijos 80-mečio sukaktį. Rožinio slėpinių kompleksas užima maždaug 10 hektarų plotą ir įkurtas Kaišiadorių vyskupo emerito, Kaišiadorių garbės piliečio Juozo Matulaičio iniciatyva.

Lankytojai į Rožinio slėpinių parką gali atvykti pas vienuoles eucharistietes į rekolekcijas, pasimelsti Rožinio slėpinių kelyje, koplyčioje. Memorialiniame kambaryje įrengta Vincentui Sladkevičiui ir Rožiniui skirta ekspozicija.

Vincentas Sladkevičius gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d. Trakų (Kaišiadorių) apskrities Žaslių valsčiaus Guronių kaime. Sladkevičių šeimos genealoginį medį Guronyse galima atsekti nuo XVIII amžiaus vidurio, kai gyveno Grigas Sladkevičius, o 1795 m. Guronių kaime minimi keturi jo sūnūs – Simonas, Jurgis, Mykolas ir Stasys. Stasys Sladkevičius – būsimojo kardinolo proprosenelis (apie 1750–1833). V. Sladkevičiaus tėvas Mykolas buvo ūkininkas, turėjo beveik 10 ha žemės ir dviejų galų pirkią senajame gatviniame kaime. Motina Uršulė Sladkevičienė buvo pamaldi moteris, tretininkė, savo namuose per gegužines pamaldas („majavas“) įsirengdavo altorėlį ir sukviesdavo kaimynus melstis. 1929 m. tėvas mirė. Likusi našle motina vyresnįjį sūnų Joną skyrė ūkininkauti (vėliau jis paveldėjo šeimos ūkį, o išskirsčius kaimą į vienkiemius pasistatė naują sodybą), dukteris – Oną, Emiliją ir Marytę – mokė tradicinių namų ruošos darbų, austi, verpti, o jauniausiąjį sūnų Vincentą leido mokytis. Vietinę keturmetę pradžios mokyklą jis baigė 1931 m.

Guronys pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1744 metais (Gurańce). 1795 m. Guronių kaime gyveno 6 šeimos, iš kurių 4 – Sladkevičių, 2 – Šumskų. Kaimo namai buvo vienoje gatvelėje, sustatyti arti vienas kito galu į gatvę, o dirbami laukai – už sodybų. Sladkevičių sodyboje be pirkios tolėliau link upelio stovėjo tvartas ir svirnas. 1938 m. buvo parengtas Guronių kaimo išskirstymo į vienkiemius planas ir gyventojai ėmė ruoštis persikėlimui bei įsikūrimui naujose sodybose.

2000 m. kardinolo gimtinėje (senosios sodybos vietoje), dalyvaujant Kauno arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui ir Kaišiadorių vyskupui Juozui Matulaičiui, buvo pašventintas kryžius, kurio autorius Algirdas Šalkauskas.

Pirmąją Žaslių bažnyčią 1460 metais pastatė Žaslių dvaro savininkas Jonas Nacas Ginvilaitis. Ji buvo medinė, o vėliau keletą kartų perstatyta. Pavyzdžiui, 1820 metais bažnyčia iš barokinės perdaryta į klasicistinę – nugriauti bokšteliai, priekyje pastatytas kolonų portikas.

1898–1902 metais pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Jos projekto autorius buvo inžinierius Mečislovas Titenbrukas, statybos iniciatorius ir organizatorius – kun. Kazimieras Kibelis (palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje). Bažnyčios išorėje matomos ir Pirmojo pasaulinio karo metu vykusių apšaudymų žymės.

Guronių kaimą iki parapinės Žaslių bažnyčios skyrė beveik 4 kilometrų atstumas. Šioje bažnyčioje 1920 m. rugsėjo 8 d. vikaras kun. A. Meigys pakrikštijo ir lotynų kalba įregistravo poros savaičių kūdikį Vincentą Sladkevičių. Pirmąją Komuniją jis priėmė taip pat Žaslių bažnyčioje, 1928 m. birželio 24 d. Tuo laiku parapijos klebonas buvo kan. Motiejus Cijūnaitis, kuris ir vėliau turėjo didelę įtaką būsimam kunigui Vincentui Sladkevičiui, globodamas jį besimokant Kauno kunigų seminarijoje. Jau tapęs kunigu Vincentas Sladkevičius 1944 m. balandžio 10 d. Žasliuose laikė savo pirmąsias Šv. Mišias-primicijas. Taigi, Žaslių bažnyčioje prasidėjo Vincento Sladkevičiaus kunigystės kelias.

Žaslių bažnyčios šventoriuje 1970 m. palaidota Vincento Sladkevičiaus motina Uršulė Sladkevičienė (Kavaliauskaitė). Ji buvo kilusi iš tos pačios Žaslių parapijos, Skėrių kaimo, kuris yra netoli Neries upės. Sulaukusi 85-erių metų ji mirė Nemunėlio Radviliškyje (Biržų r.). Šiame miestelyje vyskupas Vincentas Sladkevičius gyveno namų arešte, būdamas sovietinės valdžios ištremtas iš savo vyskupijos.

Bažnyčia neogotikinio stiliaus, todėl interjere taip pat dominuoja šio stiliaus detalės. Sakykla ir presbiterijos grotelės 1903 metais padarytos Zigmanto Ščensavičiaus dirbtuvėse Vilniuje. Medinių neogotikinio stiliaus altorių ansamblis išsiskiria dekoro subtilumu ir reprezentuoja aukštą XX amžiaus pradžios Lietuvos amatininkų lygį. Prie bažnyčios interjero dera ir neogotikinės stilistikos suolai, klausyklos, Kryžiaus kelio stočių rėmai.

Dalis bažnytinių daiktų perkelti iš senosios medinės bažnyčios arba kitų bažnyčių. Pavyzdžiui, XVIII amžiuje sukurta gracinga poza stovinčio šv. Jono Nepomuko skulptūra į Žaslius galėjo patekti iš uždaryto Paparčių dominikonų vienuolyno. XVIII amžiumi datuojamas ir procesijų altorėlis su dvipusiu paveikslu, tapytu ant lentų. Altorėlio vienoje pusėje yra „Švč. Mergelės Marijos Globėjos“ paveikslas, o kitoje – „Šv. Jurgio“ paveikslas. Altorėlis dekoruotas ne tik paveikslais, bet ir skulptūrėlėmis bei subtilia drožyba.

Bažnyčioje kabantį paveikslą „Šv. Antanas Paduvietis“ (pagal Bartolomėjaus Estebano Murillo paveikslą) XX a. pirmame ketvirtyje nutapė profesionalus dailininkas Mečislovas Barvickis. Kiek vėlyvesnis yra dailininko Vaclovo Kosciuškos sukurtas paveikslas „Nukryžiuotasis“, tapytas Antrojo pasaulinio karo metais.

Prie vienos bažnyčios kolonos pritvirtinta memorialinė lenta, skirta iš Žaslių parapijos kilusiam kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Kaišiadorys pirmą kartą paminėti 1590 m. Tai buvo totoriams priklausęs dvaras netoli Verdasos upelio. Netgi miesto vardas yra kildinamas nuo šiame dvare XVI a. viduryje gyvenusio totoriaus Chašaidaro. 1871 m. prie geležinkelių mazgo pastatyta II klasės geležinkelio stotis, kuri išaugo į miestelį. Dėl savo patogios geografinės padėties ir transporto mazgo Pirmojo pasaulinio karo metais Kaišiadorys tapo Trakų apskrities centru. Galiausiai 1920 m. po Rytų Lietuvos okupacijos Kaišiadorys įsitvirtino kaip buvusios Trakų apskrities centras iki pat 1940 m. Po sovietinės okupacijos Kaišiadorys 1950 m. tapo rajono centru.

Kaišiadorys yra ne tik valstybės administracinis vienetas, bet ir Bažnyčios administracinis centras. Nors miestelio katalikai atsiskirdami nuo Žiežmarių į atskirą parapiją susibūrė tik 1906 m., bet jau 1926 m. dėl istorinių aplinkybių Kaišiadorys tapo vyskupijos centru. Vieni iš vyskupijos vadovų buvo vyskupas Vincentas Sladkevičius, taip pat būsimasis palaimintasis Teofilius Matulionis (centrinė Kaišiadorių aikštė 2017 m. pavadinta Teofiliaus Matulionio vardu). Šiems Kaišiadorių vyskupams, o taip pat ir vyskupui Juozui Matulaičiui yra suteikti Kaišiadorių garbės piliečių vardai.

1907 m. Vladikiškių dvaro savininko B. Romerio padovanotame sklype Žiebenos palivarko pakraštyje, šalia turgaus aikštės, buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė. 1908 metais pradėta neogotikinio stiliaus mūrinės Kaišiadorių bažnyčios statyba. Jos projekto autoriumi laikomas Vaclovas Michnevičius. Bažnyčia statyta iš geltonų plytų, kurios buvo gaminamos Gudienos kaime iš vietinio molio (ši sienos dalis, iškilusi apie du metrus nuo žemės, ir dabar matoma bažnyčios fasaduose). Tačiau karo metais statybos sustojo.

1924 metais architektas A. Aleksandravičius bažnyčios projektą atnaujino ir papildė, kiek sumažindamas matmenis ir dekoratyvumą. 1926 metais, įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, ji buvo pertvarkyta į katedrą, o projektas papildytas šoninėmis koplyčiomis. Iki galo nebaigus statybų 1931 m. Kaišiadoryse įvyko Kaišiadorių vyskupijos eucharistinis kongresas, kuriame dalyvavo apie 12 000 žmonių.

1936 m. pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta Kaišiadorių katedrą konsekravo, jai buvo suteiktas Kristaus Atsimainymo titulas. Ta proga popiežius Pijus XI (kuris Kaišiadoryse lankėsi 1920 metais, būdamas Šventojo Tėvo pasiuntiniu-nuncijumi Lenkijoje) atsiuntė dovaną – monstranciją.

Kaišiadorių katedra yra neogotikinio stiliaus, su trisiene apside. Centrinio bokšto pirmasis tarpsnis kvadratinis, o antrasis – aštuonkampis, su bokšteliais kampuose. Bažnyčios išorėje pastebimos smailiaarkės durų ir langų nišos, šonuose – kontraforsai, trikampiai frontonai.

Sovietmečiu (1966 metais) katedros vartai buvo nugriauti. Tvora ir vartai atstatyti 1992 metais pagal architekto Brunono Bakaičio projektą. Vartuose įrengtose arkinėse nišose pastatytos keturių evangelistų šventųjų – Luko, Morkaus, Mato ir Jono – skulptūros.

Toje vietoje, kur stovėjo nugriautieji vartai, 1999 metais pastatytas dailininko Vlado Žuklio sukurtas paminklas arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. 2007 metais katedros šventoriuje pastatytas skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas paminklas kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Kaišiadorių katedros vidus trijų navų, atskirtų daugiabriauniais pilioriais, lubose – kryžminiai skliautai. Didžiausias indėlis dekoruojant katedros interjerą priklauso dailininkui Vincentui Jakševičiui, kuris 1928–1936 metais kartu su sūnumis Adomu ir Silvanu padarė centrinį bei šoninius altorius, sakyklą, stales (suolus presbiterijos šonuose), didįjį vyskupo sostą, šventųjų Petro ir Pauliaus skulptūras. V. Jakševičiaus sukurto vyskupo sosto baldakimą dekoruoja vyskupo mitra, kryžius ir pastoralas, įkomponuoti arkoje. Vyskupijos kapitulos susirinkimui skirtos dvi suolų eilės abiejose presbiterijos pusėse. Altorių paveikslus 1928–1936 metais nutapė dailininkas Ignacas Rudolfas. Centrinio altoriaus paveikslą Kristaus Atsimainymas 1936 metais jis nutapė pagal paveikslą, sukurtą XVI amžiuje žymaus italų dailininko Rafaelio.

1982 m. Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui po 23 tremties metų sovietinė valdžia leido grįžti į Kaišiadoris. Kaip apaštalinis administratorius į Kaišiadorių katedrą jis įžengė 1982 m. rugpjūčio 8 d. ir tarnavo čia iki išvykimo į Kauną 1989 m. pavasarį.

2015 metais Kaišiadorių katedroje įrengta ir pašventinta Dievo Gailestingumo koplyčia, o 2017 metais – Palaimintojo koplyčia (buvusi Šv. Juozapo), kurios altoriuje yra sarkofagas su palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio palaikais.

Kaišiadorių vyskupija įkurta 1926 m. iš Lietuvos Respublikos pusėje likusių Vilniaus vyskupijos parapijų. Pirmuoju ir ilgamečiu Kaišiadorių vyskupu tapo Juozapas Kukta. Persikėlęs gyventi iš Vilniaus kan. J. Kukta kurį laiką glaudėsi klebonijoje, taip pat mediniame namelyje prie pagrindinės Kaišiadorių gatvės (dabar toje vietoje laiptai nuo Gedimino gatvės į gimnaziją).

Kaišiadorių vyskupija valdė buvusio Žabyno (Žiebenos) palivarko sodybą, kurioje buvo ne tik gyvenamieji namai, bet ir ūkiniai pastatai. Šioje vietoje 1931 m. architektas Vaclovas Michnevičius suprojektavo Kaišiadorių vyskupijos kurijos administracinį pastatą. Istorizmo stiliaus Kaišiadorių vyskupijos kurija pastatyta 1934 m. kaip administracinis ir reprezentacinis pastatas. Tiesa, pagal projektą pastatas turėjo būti trečdaliu didesnis, nes liko nebaigtas statyti kairysis korpusas. Tarp kurijos ir Kap. Gudyno gatvės (dabar – Gedimino) vyskupija savo žemės sklype įkūrė sodą, vėliau išaugusį į parką.

Nuo 1934 m. kurijos pastate įsikūrė vyskupijos administracija – vyskupas, kancleris, generalvikaras. Be administracinių ir gyvenamųjų kambarių čia įrengta koplyčia, vyskupijos archyvas, virtuvė.

1946 m. sovietinė valdžia kurijos namus, visą sodybą bei parką nusavino. Kurijos pastate įkurdino Kaišiadorių ligoninę, o nuo 1976 m. – Kaišiadorių biblioteką ir civilinės metrikacijos biurą.

1989 m. kurijos namai sugrąžinti Kaišiadorių vyskupijai. Kaip tik tuo laikotarpiu keitėsi Kaišiadorių vyskupai – vyskupas Vincentas Sladkevičius tapo kardinolu, Kauno arkivyskupu ir persikėlė į Kauną, o Kaišiadorių vyskupu tapo Juozapas Matulaitis.

2006 m. kurijos pirmame aukšte įrengta Kaišiadorių vykupijos istorinė ir memorialinė ekspozicija. Joje skirta vietos ir Kaišiadorių vyskupo Vincento Sladkevičiaus atminimui.

Kaišiadorių vyskupija įkurta 1926 m. iš Lietuvos Respublikos pusėje likusių Vilniaus vyskupijos parapijų. Pirmuoju ir ilgamečiu Kaišiadorių vyskupu tapo Juozapas Kukta. Persikėlęs gyventi iš Vilniaus kan. J. Kukta kurį laiką glaudėsi klebonijoje, taip pat mediniame namelyje prie pagrindinės Kaišiadorių gatvės (dabar toje vietoje laiptai nuo Gedimino gatvės į gimnaziją).

Dabartinė Kęstučio gatvė yra viena seniausių Kaišiadorių gatvių, nes šia vieta ėjo senasis kelias nuo Kaišiadorių dvaro iki jam priklausiusio Žabyno (Žiebenos) palivarko. 1907 m. parengtame pirmame Kaišiadorių miestelio plane šis kelias pavadintas Žabyno gatve. 1907 m. tarp Žabyno gatvės ir turgaus aikštės pastatyta laikinoji medinė Kaišiadorių bažnyčia, šalia kurios įsikūrė ir klebonija.

Tarpukario metais Žabyno gatvė pervadinta Kęstučio vardu. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo, įsigalėjus sovietinei valdžiai, gatvė pervadinta bolševikų revoliucionieriaus R. Čarno vardu. Augant miestui šioje vietoje imti statyti individualūs gyvenamieji namai. 1955 m. R. Čarno g. nr. 31 sklype namus pasistatė Šiurkų šeima. Klemensas Šiurkus dirbo Būdos girininkijoje girininku, o Zofija Šiurkienė – akušere Kaišiadorių ligoninėje. Namo pirmajame aukšte įrengta virtuvė, svetainė, miegamasis ir „močiutės kambarys“, name gyveno penkių asmenų Šiurkų šeima – tėvai, du sūnūs (Juozas ir Eugenijus) bei Zofijos mama. Maždaug 1982 m. namo antrajame aukšte porą gyvenamųjų kambariukų ir virtuvėlę įsirengė sūnaus Juozo šeima.

Ieškodamas kur galėtų įsikurti kuo arčiau Kaišiadorių katedros, šiuos namus 1985 m. įsigijo V. Sladkevičius. Vyskupas beveik nieko šiuose namuose nekeitė, nedarė netgi remonto. Užėjus į svečius seniesiems šeimininkams vyskupas džiaugėsi, kad jam čia patinka gyventi, kad vaikščioja kieme, grožisi sodu. Netgi kai 1989 m. tapo kardinolu ir išvyko į gyventi į Kauną – kol leido sveikata dažnai sugrįždavo į savo kaišiadorietiškus namus. Po kardinolo mirties namas buvo naudojamas kurijos tarnautojų apgyvendinimui.

1989 m. buvo sugrąžintas senasis gatvės pavadinimas ir ji vėl vadinama Kęstučio vardu. 2004 m. liepos 20 d. prie namo Kęstučio g. 31 įrengta memorialinė lenta, kurioje pažymėta, kad jame gyveno Šventosios Romos bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Kaišiadorių vidurinę mokyklą (arba kitaip – progimnaziją) įkūrė Trakų (Kaišiadorių) apskrities savivaldybė. Oficialiai ji pradėjo savo veiklą nuo 1924 m. vasario 1 d. Vidurinėje mokykloje mokėsi vaikai, susirinkę ne tik iš miestelio, bet ir visos apskrities, baigę pradžios mokyklas ir išlaikę stojamuosius egzaminus. Veiklos pradžioje mokykla buvo realinio tipo su papildomu sodininkystės, daržininkystės ir bitininkystės dėstymu.

Vidurinė mokykla įkurdinta buvusioje geležinkelininkų mokykloje, kuri čia veikė 1896–1915 m. Geležinkeliečiams skirti namai buvo išsidėstę palei geležinkelio bėgius ir netgi palei juos ėjusi gatvelė buvo vadinama Geležinkelio namais, kuriuose buvo gyvenamieji butai, mokykla ir kiti geležinkelio stoties kompleksui priklausę pastatai. Mokykloje buvo trys erdvios ir šviesios klasės, šildomos krosnimis.

Vincentas Sladkevičius Kaišiadorių vidurinėje mokykloje pradėjo mokytis 1931 m. Mokykloje jis įsijungė ir į visuomeninę moksleivių ateitininkų organizaciją, kuri Kaišiadoryse aktyviai veikė jau nuo 1924 m. Tačiau tuo laiku, kai V. Sladkevičius mokėsi Kaišiadoryse, egzistavo dideli Vyriausybės bei Bažnyčios nesutarimai, kurie atsispindėjo ir švietimo įstaigose. Švietimo ministerijos nurodymu mokyklose buvo proteguojami skautai, o ateitininkų veikla buvo neleidžiama, dėl to Kaišiadorių ateitininkai rinkosi katedroje. Kadangi kurį laiką Kaišiadorių vidurinėje mokykloje nebuvo ir tikybą dėstančio kapeliono – Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kun. S. Kiškis ėmėsi organizuoti atskirą Kaišiadorių ateitininkų mokymą. Tuo tikslu iš Kauno atvykdavo trys vyresnieji ateitininkai, kurie mokė maždaug 20 mokinių pasitraukusių iš Kaišiadorių vidurinės mokyklos. Tarp jų buvo ir Vincentas Sladkevičius. Nuo 1933 m. Vincentas Sladkevičius tęsė mokslus Kaune, 1939 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją ir pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje.

1934 m. Kaišiadorių vidurinė mokykla imama plėsti ir 1937 m. išaugo iki pilnos gimnazijos. 1944 m. Kaišiadoryse vykstant karo mūšiams gimnazijos pastatas sudegė.

Pabrėždamas išskirtinius kardinolo Vincento Sladkevičiaus darbus Lietuvai Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius metus paskelbė Kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais.

Virtualiame ture „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus keliu“ Kaišiadorių muziejus pristato kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenybę, jo gimtinę, gyvenamąją bei tarnystės aplinką Guronyse, Žasliuose ir Kaišiadoryse. Nežiūrint to, kad Kardinolo asmenybė Lietuvoje plačiai pažįstama, ypač nuo 1988-ųjų metų, tačiau mažiau žinomi jo ankstyvojo gyvenimo metai.

V. Sladkevičius gimė 1920 m. Žaslių valsčiaus Guronių kaime, 1927 m. pradėjo mokytis pradžios mokykloje Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietėje, 1931 m. įstojo į Kaišiadorių vidurinę mokyklą (progimnaziją), o 1933 m. išvyko mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją. Baigęs Kauno kunigų seminariją pirmąsias Šv. Mišias kun. V. Sladkevičius laikė Žaslių bažnyčioje, kurioje buvo pakrikštytas ir priėmė pirmąją Komuniją. 1944 m. jis įšventintas kunigu, o 1957 m. konsekruotas Kaišiadorių vyskupu, tačiau sovietinės valdžios ištremtas į Šiaurės Lietuvą, neleidžiant administruoti vyskupijos. Tik 1982 m. sovietinė valdžia leido sugrįžti į Kaišiadoris. Kadangi Kaišiadorių vyskupijos kurijos namai buvo nacionalizuoti, vyskupui V. Sladkevičiui teko gyventi nedideliame privačiame name netoli Kaišiadorių katedros – Kęstučio gatvėje, nr. 31. 1988 m. vyskupas V. Sladkevičius tapo kardinolu, o 1989 m. paskirtas Kauno arkivyskupu. Tuo laiku Bažnyčiai sugrąžintas ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos pastatas.

Taigi, didelė dalis būsimojo kardinolo gyvenimo susijusi su Žaslių ir Kaišiadorių apylinkėmis, todėl šis virtualus turas ir pristato Vincento Sladkevičiaus kilmę, gimtinę, mokymosi aplinką, o vėliau – ir tarnystės vietas. 2006 m. Guronių kaime buvo atidarytas Rožinio slėpinių parkas, skirtas Kardinolo atminimui.

Virtualus turas „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus keliu“ apima 7 lankytinas vietas: 1. Gimtinės sodybvietę Guronių kaime; 2. Žaslių Šv. Jurgio bažnyčią; 3. Kaišiadorių vidurinę mokyklą (progimnaziją); 4. Kaišiadorių katedrą; 5. Kaišiadorių vyskupijos kuriją; 6. Namą Kaišiadoryse (Kęstučio g. 31), kuriame gyveno kardinolas Vincentas Sladkevičius; 7. Rožinio slėpinių parką ir rekolekcijų namus Guronių kaime.

Fotografijos ir iliustracinė medžiaga iš Kaišiadorių muziejaus fondų, Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo, A. Zeleniako asmeninio rinkinio.

Projektą įgyvendino:

• Kaišiadorių muziejus (projekto vadovė – Nijolė Adukonienė, tekstus rengė – Olijardas Lukoševičius).
• Projektą finansavo: Lietuvos kultūros taryba ir Kaišiadorių rajono savivaldybė.
• Projekto partneriai: Kaišiadorių vyskupija.
• Tekstus įgarsino: Giedrius Arbačiauskas.
• Projekto rangovas UAB Inverse ir Gidas360