Ji vienintelė Lietuvoje, Urbanistikos paminklas, atspindėta miestelio herbe, patvirtintame LR Prezidento dekretu 2001-08-22. Aikštė simboliškai sujungė čia gyvenusių trijų tautų – totorių, lietuvių ir žydų – linkimus. Butrimonių priešistorė – Vytauto Didžiojo laikai (XIV–XV a.), kai čia buvo apgyvendinti totoriai. Miestelis kūrėsi trijų kelių sankryžoje: iš Vilniaus į Alytų ir Punią, susiformavusi aikštė tapo turgaus vieta. Aplink buvo išdalinti sklypai prekybininkams ir amatininkams. Aikštė 2019 m. rekonstruota. Joje – žaidimų aikštelės, sūpuoklės, lauko muzikos instrumentai, akcentas dinaminis sūkurys – akrilo kolbos formos fontanas. 2022 m. atidengta interaktyvi skulptūra Butrimonyse gimusiai žydų tautybės Sendai Valvrojenski (vėliau Berenson-Abbott) – pirmajai moterų krepšinio propaguotojai. Senosios aikštės simboliai – akmuo su užrašu „Kovojusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“, medinė skulptūra „Lietuvaitė“ (aut. A. Judickas).

Muziejus įkurtas įgyvendinant projektą „Kultūros paveldas kalba už mus“. Įrengta ekspozicija „Trijų tautų miestelis“, kuri susieta su skaičiumi trys, kaip ir pagrindinę miestelio raidą atspindintis miestelio herbas, kuriame pavaizduoti trys keliai ir miestelio trikampė aikštė, simboliškai sujungusi čia gyvenusių totorių, lietuvių ir žydų likimus. Muziejuje tautų savitumai perteikiami per kulinarinį paveldą, amatus, kalbą, aprangą ir kt. Projektui finansavimas buvo skirtas pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Interreg V-A Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programą.

Butrimonių fontanas – vienas gražiausių šalyje. Įrengtas trikampės aikštės centre 2019 m. Fontanas išsiskiria savo forma, sūkurinis – vienintelis toks Lietuvoje. Akrilo kolbos formos viduje sukasi vandens sūkurys. Per fontano sieną bėga vanduo, kuris sukuria nepakartojamą vaizdą. Sutemus fontanas nušvinta įvairiomis spalvomis. Veikia nuo pavasario iki vėlyvo rudens, darbo dienomis – nuo 10 iki 24 val., šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 8.30 iki 24 val. Fontanas šventiniu Kalėdų laikotarpiu tampa kalėdinės eglutės vieta.

Aplink yra parduotuvių, kavinukė, kur galima paskanauti totoriško šimtalapio, šakočio, naminio sūrio, įsigyti suvenyrų.

Butrimonių miestelis žinomas kaip pirmoji totorių gyvenvietė. Istorikų manymu, XIV a. pabaigoje Vytautas Didysis atkėlė pirmuosius totorius, kurie vėliau apsigyveno Raižiuose ir Bazoruose. Miestelis įsikūrė svarbių kelių iš Vilniaus į Alytų ir Punią sankryžoje. Kelių sankirtoje susiformavusi aikštė tapo turgaus vieta, aplink kurią prekybininkams ir amatininkams buvo išdalinti sklypai. Čia pirmąją savo gyvenimo vietą ir prekyvietę pasistatęs prekybininkas Butrimas, kurio pėdomis sekė ir kiti valstiečiai, norėję gyventi arčiau prekybos vietos. Nemažai prie prekybos vystymo prisidėjo žydų bendruomenė. Butrimonių mietelyje taikiai sugyveno lietuviai, totoriai ir žydai, puoselėję tradicijas ir veikę išvien. Galbūt todėl iki šių dienų čia gyvos tradicijos, amatai ir pagarba liaudies menui. Muziejuje tautoms skirtos trys atskiros erdvės, kuriose atspindima Butrimonių seniūnijoje gyvenusių lietuvių, totorių ir žydų buitis, amatai, religija.

Manoma, kad Butrimonys pavadinti pirmojo gyventojo kelių sankirtoje prekybininko Butrimo vardu. Prekyba sekėsi, nes pro ją pravažiuodavo daug pirkėjų. Butrimo pavyzdžiu pasekė ir kiti  – taip įsikūrė miestelis. 1936 m.  apie Butrimonis laikraštis „Lietuvos aidas“ rašė: „Miestelis didelis. Gatvės išgrįstos. Šaligatviai sutvarkyti. Antradieniais būna dideli turgūs, į kuriuos žmonių atvažiuoja iš kitų apskričių. Butrimiečiai turi originalią su vienu bokštu bažnyčią.“ Lietuviai vertėsi tradiciniai amatais, prekyba, žemdirbyste, gražiai sugyveno su kaimynais žydais ir totoriais. Ir šiandien kartu su totoriais švenčia šventes, puoselėja tradicijas, gerbia šimtmečius šiame krašte gyvenusių žydų atminimą. Holokausto metu lietuviai ir totoriai, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo juos nuo išžudymo. Pokario metais partizanų rinktinės priešinosi Rusijos okupacijai. Šiandien Butrimonys atgimsta, aplink restauruotą istorinę turgaus aikštę gyventojai vėl kuria verslus, o per šventes, kaip ir miestelio klestėjimo laiku, šurmuliuoja prekybininkai ir amatininkai.

Pirmieji žydai atkeliavo į Lietuvą 14 amžiuje, pasinaudoję Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu Vakarų Europos pirkliams ir amatininkams atvykti į mūsų kraštą. Jie garsėjo kaip puikūs pirkliai ir amatininkai, todėl Lietuvos kunigaikščiai buvo suinteresuoti juos čia įkurdinti. 1897 m. Butrimonyse gyveno apie 2000 žydų, prieš II Pasaulinį karą – per 800. Jie buvo išsilavinę, verslūs, laikėsi papročių, bendravo su lietuviais ir totoriais, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1930 m. žydams priklausė 52 (iš 54) parduotuvės, 6 aludės, 20 mėsinių, smuklė, 10 kepyklų, vaistinė, 1 limonado įmonė, malūnas, elektros jėgainė, kirpykla, batų, vilnos karšimo, odos išdirbimo, kepurių siuvimo, baldų gaminimo fabrikėliai. Buvo 2 sinagogos, mokykla. Prasidėjus karui, 1941 m. rugsėjo 9 d., žydai buvo sušaudyti Klydžionių kaime, karo pabaigos sulaukė tik penkiolika. Šiandien jų buvimą Butrimonyse mena žydų kapai ir raudonų plytų pastatai.

Totoriai – gilią istoriją Lietuvoje turinti tautinė bendrija, įkurdinta dar Vytauto Didžiojo 1397 m. Kariai buvo apdovanoti žemėmis, galėjo išpažinti savo religiją. Daug totorių gyveno ir gyvena Butrimonyse, Raižiuose, kituose apylinės kaimuose. Nemažai vyrų tarpukario Lietuvos kariuomenėje buvo aukšto rango karininkai. Totoriai pradėjo puoselėti daržininkystę, ant lietuviško stalo atsirado šimtalapis ir čeburekai. Dabar šalyje gyvena apie 2 tūkst. 500 totorių, iš jų daugiau kaip 400 Alytaus apskrityje, daugiausia Raižiuose, Butrimonyse ir Alytuje. Ilgą laiką dėl savo religijos totoriai gyveno gana uždarą gyvenimą. Sovietmetis sugriovė totorių gyvenimo tradicijas. Vis dėlto jie sugebėjo išsaugoti etninę kultūrą, su kuria galima susipažinti Raižių kaime aktyvios totorių bendruomenės dėka. Čia yra ir sovietmečiu veikę maldos namai – mečetė, geriausiai išlikę kaimo totorių kapinės, vadinamos Beliavščizna.

Butrimonių etnografijos muziejus įkurtas, įgyvendinant projektą „Kultūros paveldas kalba už mus“. Tikslas – išsaugoti kultūrinį paveldą bei sustiprinti tvarų jo naudojimą turizmui. Suremontavus patalpas, įrengta ekspozicija „Trijų tautų miestelis“, kuri susieta su skaičiumi trys, kaip ir pagrindinę miestelio raidą atspindintis miestelio herbas, kuriame pavaizduoti trys keliai ir miestelio trikampė aikštė, simboliškai sujungusi čia gyvenusių trijų tautų – totorių, lietuvių ir žydų – likimus. Muziejuje ekspozicija per kulinarinį paveldą, amatus, kalbą, aprangą ir kt. perteikia tautų savitumus bei skirtumus. Projekto partnerė – Pišo savivaldybė pertvarkė vieno populiariausių XX amžiaus lenkų poeto K. I. Gałczyńskio muziejus Praniu mieste, Mozūrijoje.

Projektą įgyvendino: Alytaus rajono Butrimonių gimnazija, Pišo rajono (Lenkija) savivaldybė.

Projektą finansavo

Europos Sąjungos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Interreg V-A Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programa, Alytaus rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Pišo rajono (Lenkija) savivaldybė.

Butrimonių etnografinio muziejaus rangovai:

UAB „Lithuanian import trade and export“;
UAB „Traukos taškas“.

Projekto dalykiniai partneriai: Alytaus rajono savivaldybė, Butrimonių seniūnija, Pišo rajono (Lenkija) savivaldybė.