Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Rūmai buvo pilni meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras fon Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste. Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius fon Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. Julius fon Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma. Šiuo metu rekonstruotuose Pakruojo dvaro pastatuose teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, organizuojamos teminės ekskursijos ir pramogos. Pakruojo dvaras dabar yra veikiantis, „gyvas“ architektūrinis paveldas, leidžiantis patirti tikrą XIX a. pab. dvaro gyvenimą ir yra skirtas bendruomenei, svečiams ir turistams iš Lietuvos bei viso pasaulio. Pakruojo dvare vyksta garsieji žiemos žibintų ir pavasario bei vasaros gėlių festivaliai.

Šaltinis: https://pakruojo-dvaras.lt/apie-dvara/istorija/.

Pakruojo ugniagesių draugijos stoginė stovi centrinėje miestelio dalyje. Pakruojis daug kartų degė, todėl 1928 m. prisidedant žydų bendruomenei buvo pastatyta gaisrinės stoginė. Mediniame bokštelyje buvo džiovinamos gaisrininkų „rankovės“, kitose pastato patalpose buvo laikomas inventorius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įtaisyta ranka sukama sirena. Salė buvo apšviečiama karbido lempomis, vėliau elektra, kurią tiekė Pakruojo dvaras, nuo 1934 m. Maizelio malūnas. Dauguma gaisrininkų buvo savanoriai, dirbo vienas apmokamas ugniagesys - sargas. 2020 metais atnaujinus Pakruojo senąją gaisrinę, jos erdvėse įsikūrė kultūros ir menų erdvė. Šiuo metu stoginės patalpose vyksta įvairiausios tapybos parodos, veikia Pakruojyje gimusios dailininko, vitražisto ir lėlininko prof. S. Ušinsko memorialinis kambarys, ugniagesybai skirta ekspozicija.

Gražiausia, jaukiausia, medinukė, seniausia – visi šie gyriaus žodžiai skirti mūsų Pakruojo sinagogai. 220 metų stovi Pakruojo sinagoga. Gausi miestelio – štetlo žydų bendruomenė ištisus dešimtmečius rinkdavosi kreipti savąsias maldas į Dievą, spręsti kasdienybėje iškylančius klausimus. Prieš 80 metų, Holokausto tragedijos metu, maldos Pakruojo sinagogoje nutrūko. Tebūnie amžinas Pakruojo žydų bendruomenės atminimas. 2017 metais Pakruojo sinagoga buvo restauruota ir atverta visam pasauliui. Tai vienintelė tokio puošnumo ir tokio dydžio medinė Sinagoga Rytų Europoje. Nuostabiai atkurti dangaus mėlio sienų tapetai, lubose išpaišyti spalvoti žvėrys, o kur dar mistinis Biblijoje minimas gyvūnas Leviatanas, – gyvatė ryjanti savąją uodegą. Pakelkite akis aukštyn į lubas ir išvyskite dangaus link važiuojantį traukinį! Pakruojo sinagoga buvo pastatyta 1801 metais. 1885 metais ji buvo remontuota ir perdažyta. 16 metrų ilgio ir 12 metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą. Anot specialistų, sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsniu, drožinėtas iš medžio ir dažytas. Šiuo metu Pakruojo sinagogoje vyksta įvairiausi renginiai ir parodos, skirti Lietuvoje ir Pakruojo krašte gyvenusių žydų atminčiai, organizuojami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pakruojo sinagoga yra gausiai lankoma atvykstančių keliautojų, taip pat labai pamėgta Pakruojo krašto gyventojų susitikimų vieta.

Gražiausia, jaukiausia, medinukė, seniausia – visi šie gyriaus žodžiai skirti mūsų Pakruojo sinagogai. 220 metų stovi Pakruojo sinagoga. Gausi miestelio – štetlo žydų bendruomenė ištisus dešimtmečius rinkdavosi kreipti savąsias maldas į Dievą, spręsti kasdienybėje iškylančius klausimus. Prieš 80 metų, Holokausto tragedijos metu, maldos Pakruojo sinagogoje nutrūko. Tebūnie amžinas Pakruojo žydų bendruomenės atminimas. 2017 metais Pakruojo sinagoga buvo restauruota ir atverta visam pasauliui. Tai vienintelė tokio puošnumo ir tokio dydžio medinė Sinagoga Rytų Europoje. Nuostabiai atkurti dangaus mėlio sienų tapetai, lubose išpaišyti spalvoti žvėrys, o kur dar mistinis Biblijoje minimas gyvūnas Leviatanas, – gyvatė ryjanti savąją uodegą. Pakelkite akis aukštyn į lubas ir išvyskite dangaus link važiuojantį traukinį! Pakruojo sinagoga buvo pastatyta 1801 metais. 1885 metais ji buvo remontuota ir perdažyta. 16 metrų ilgio ir 12 metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą. Anot specialistų, sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsniu, drožinėtas iš medžio ir dažytas. Šiuo metu Pakruojo sinagogoje vyksta įvairiausi renginiai ir parodos, skirti Lietuvoje ir Pakruojo krašte gyvenusių žydų atminčiai, organizuojami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pakruojo sinagoga yra gausiai lankoma atvykstančių keliautojų, taip pat labai pamėgta Pakruojo krašto gyventojų susitikimų vieta.

Gražiausia, jaukiausia, medinukė, seniausia – visi šie gyriaus žodžiai skirti mūsų Pakruojo sinagogai. 220 metų stovi Pakruojo sinagoga. Gausi miestelio – štetlo žydų bendruomenė ištisus dešimtmečius rinkdavosi kreipti savąsias maldas į Dievą, spręsti kasdienybėje iškylančius klausimus. Prieš 80 metų, Holokausto tragedijos metu, maldos Pakruojo sinagogoje nutrūko. Tebūnie amžinas Pakruojo žydų bendruomenės atminimas. 2017 metais Pakruojo sinagoga buvo restauruota ir atverta visam pasauliui. Tai vienintelė tokio puošnumo ir tokio dydžio medinė Sinagoga Rytų Europoje. Nuostabiai atkurti dangaus mėlio sienų tapetai, lubose išpaišyti spalvoti žvėrys, o kur dar mistinis Biblijoje minimas gyvūnas Leviatanas, – gyvatė ryjanti savąją uodegą. Pakelkite akis aukštyn į lubas ir išvyskite dangaus link važiuojantį traukinį! Pakruojo sinagoga buvo pastatyta 1801 metais. 1885 metais ji buvo remontuota ir perdažyta. 16 metrų ilgio ir 12 metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą. Anot specialistų, sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsniu, drožinėtas iš medžio ir dažytas. Šiuo metu Pakruojo sinagogoje vyksta įvairiausi renginiai ir parodos, skirti Lietuvoje ir Pakruojo krašte gyvenusių žydų atminčiai, organizuojami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pakruojo sinagoga yra gausiai lankoma atvykstančių keliautojų, taip pat labai pamėgta Pakruojo krašto gyventojų susitikimų vieta.

Akmenėlių palivarkas nuo 1780 m. priklausė vokiečių kilmės baronui Teodorui Ropui. Dvaras įsikūręs šimtamečių medžių paunksmėje, ant Kruojos upės kranto. Tarpukaryje čia lankydavosi daug svečių – daugiausia vokiečių tautybės iš apylinkės dvarų, atvykdavo ir ponų iš Kauno. Visą vasarą svečiuodavosi šeimininko tėvai ir sesuo iš Danijos. Tai buvo kunkuliuojanti gyvybe ir džiaugsmu vieta susitikimams, maudynėms Kruojos upėje. Akmenėlių dvare yra įkurtas žymaus dailininko „Stasio Ušinsko muziejus“. Dvaro teritorijoje 2020 m. pastatytas paminklas „Arkliukas“, vaizduojantis vieną iš Stasio Ušinsko lėlių marionečių.

1821 m. minima, jog Linkuvoje veikė 2 parapinės mokyklos: berniukų (26 mokiniai) ir mergaičių (17 bajoraičių). Su karmelitų vienuolynu atsirado ir pirmoji biblioteka. Šalia katalikų bažnyčios 1635-1689 m. veikė ir evangelikų reformatų bažnyčia, kuri 1689 m. iškeliama į Švobiškį, bet 1732 m. minima Linkuvoje tebeveikianti ir evangelikų reformatų mokykla. Net 1831 m., miestelį užėmus Kolonkovskio vadovaujamiems sukilėliams, mokykla nenustojo veikusi, joje mokytojas S. Saudargas mokė 16-24 vaikus. 1832 m. caro valdžios įsaku vienuolynas buvo uždarytas. 1844 m. įsteigta valstybinė pradžios mokykla, kurioje dėstoma rusų kalba, tačiau 1845-1850 m. veikė ir parapinė mokykla, įsikūrusi valdiškame pastate, mokytojas algą gaudavęs iš valdžios. 1853 m. nurodoma, kad parapinėje mokykloje mokosi 23 mokiniai, o valstybinėje – 37. A. Miškinis knygoje „Linkuva“ teigia, kad 1865 m. įsteigta valstybinė pradžios mokykla. „Patikimiau, kad tuo metu nuo 1844 m. veikusi mokykla buvo išplėsta iki 5 skyrių ir pavadinta „dviklase valstietiška miesto mokykla“. Nuo 1904 m. visoje Kauno gubernijoje vykstant bruzdėjimams prieš caro valdžią, 1905 m. lapkričio 25 d. Linkuvoje uždaryta carinė valstybinė mokykla, pašalinti mokytojai, nutarta, jog vaikai turi būti mokomi gimtąja kalba, nes dar 1905 m. vasario 28 d. buvo pašalinta carinė valsčiaus valdyba ir išrinktas naujas valsčiaus komitetas. 1906 m. sudegė Linkuvos mokykla, o 1907 m. senosios vietoje pastatyta nauja mokykla (Gimnazijos g. 30). Ji sumūryta 1907 m. iš raudonų plytų; yra vieno ir dviejų aukštų, netaisyklingo T formos plano. Pagrindinis, atgręžtas į gatvę, fasadas su pusapskritės arkos portalu. 1935 m. prie pastato šiaurinio galo primūrytas raudonų plytų priestatas; su senuoju korpusu jį jungia žemas koridorius.

Šaltinis: https://lietuvai.lt/wiki/Linkuvos_gimnazijos_istorija/.

1540 metais Žeimelyje Diunamindo (Daugavgrivos – Jūrmalos) seniūnas Kasparas fon Tyzenhausenas pastatė privačią medinę evangelikų liuteronų bažnyčią. Tai buvo viena iš seniausių liuteronų bažnyčių Latvijoje ir Lietuvoje. Tuo metu Žeimelis priklausė Livonijos ordinui. 1585 – 1587 metais šis kraštas atiteko Lietuvai. Vėlesniais laikais jis prikiausė broliams fon der Borch (iki 1699), Johanui Teofilijui fon Zasui (1699 – 1730), Evai Emerencijai fon Grotthuss (1710 – 1732). Buvusi medinė bažnyčia 1653 metais perstatoma, o 1742 metais remontuojama. 1786 metais spalio 8 dieną, vadovaujant kunigui Konradui Šulcui, pradėta statyti dabartinė neogotikinio stiliaus akmens mūro bažnyčia, kuri 1793 metais buvo baigta statyti ir švento arkangelo Mykolo dieną (1793 spalio 29 d.) pašventinta. Bažnyčios bokštas buvo pastatytas 1889 – 1890 metais. Iš tokios pat medžiagos 1862 metais buvo pastatyta ir klebonija.

Šaltinis: https://www.liuteronai.lt/zeimelio-parapija/.

Nuo 1595 m. Žeimelyje rinkosi turgūs, nors nėra duomenų, kad tam reikalui būtų suteikta valdovo privilegija. Turgų aktyvumą skatino prekybos kelių reikšmės didėjimas. Svarbiausias traktas, minimas 1567 m., o vadinamas „didžiuoju keliu į Rygą“, atėjo nuo Linkuvos. XVI a. pabaigoje dažnai minimi keliai ir į kitus gretimus prekybos centrus - Plonėnus, taip pat Joniškį, t. y. į naują vietą iš Sidabrės persikėlusią gyvenvietę . Tokiu būdu Žeimelis tapo gana reikšmingu pasienio prekybos centru. Kelių sankryža, kurioje išsidėstė ir turgaus aikštė, buvo svarbiausia ūkiniu ir urbanistiniu požiūriu Žeimelio vieta. Čia į miestelio centrą suėję ir užstatytos teritorijos ribose su gatvėmis sutapę 4 keliai formavo gana reguliarų dėl palyginti lygaus reljefo, nors iš esmės radialinį Žeimelio planą. Be pagrindinių gatvių (Bauskės-Rygos, Linkuvos, Joniškio ir Vaškų- Biržų kryptyse), dar buvo, kaip liudija retrospektyvinė vėlesnės medžiagos analizė, dvi šalutinės. Viena jų (Dvaro) tiesiogiai jungė aikštę su dvaro (palivarko) sodyba ankstesniame piliakalnyje, o kita apjuosė liuteronų bažnyčią su kapinėmis iš vakarų pusės, susiedama kelius iš aikštės į Joniškį ir Linkuvą. Nors neaptikta autentiškų duomenų apie Žeimelio turgaus aikštės formą bei dydį, tačiau spėjama, kad XVI a. viduryje ši aikštė buvo artima keturkampei, nors gal ir nepakankamai taisyklinga dėl savaiminės viso miestelio raidos. Tuo tarpu dabar aikštė beveik kvadratinė, be to, jos šiaurės rytų kampe yra susiaurinta gatvių sankryža1923 m. pradėta grįsti akmenimis Žeimelio aikštė, kuri buvo baigta grįsti 1925 metais. Dar 1923 m. aikštėje pasodintas „Vienybės“ ąžuolas, nuo kurio Žeimelio turgaus aikštė įgavo „Vienybės“ vardą. 2022 metais minint žymaus mokslininko fiziko Teodoro Grotuso 200 mirties metines, aikštėje buvo pastatytas ir atidengtas jam skirtas paminklas.

Šaltinis: A. Miškinis, Žeimelis, 2000.

Apie 1862 metus pastatytos klebonijos patalpose 1932-1937 m. veikė privati latvių vidurinė mokykla. 1949 m. visas ansamblis (klebonija, parapijos namai, keturi ūkiniai pastatai, parkas) išskyrus bažnyčią iš parapijiečių buvo atimtas ir nacionalizuotas. 1993 m. pastatas grąžintas Žeimelio evangelikų liuteronų bendruomenei. Klebonijoje gyveno Erikas Lejeris (1906-1951), Lietuvos latvių evangelikų liuteronų sinodo senjoras (1932-1937), Konsistorijos narys (1932-1936), apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. jis išrinktas Konsistorijos prezidentu ir senjoru. 1942 m. kartu su reformatais išleido 1940 m. parengtą giesmyną. 1949 m. suimtas ir ištremtas į Sibirą, Michailovkos lagerį, kuriame ir mirė. Sovietmečiu klebonijos pastate veikė vaikų darželis, šiuo metu jam yra įkurta senosios technikos ekspozicija.

Šaltinis: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/21f31693-a3b0-46bd-95ee-7d7edab4e57d/.

Apie 1426 m. Lygumų dvare buvo pastatyta koplyčia. 1524 – 1526 m. dvarininkas Liucijus Vickavičius fundavo bažnyčią. XVI a. antrojoje pusėje – 1630 m. pasisavino bažnyčią evangelikai reformatai. 1790 m. klebonas Kristupas Volfas su parapijiečiais pastatė naują medinę bažnyčią. Klebono Juozapo Korsako rūpesčiu architektas Nikolajus Andrejevas 1902 m. suprojektavo mūrinę bažnyčią. 1908 – 1914 m. klebono Jurgio Rupkos iniciatyva ir parapijiečių lėšomis pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Bažnyčia neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, vieno bokšto su trisiene apside. Mūryta iš gelsvų plytų. Sienas ir kampus remia laiptuoti kontraforsai su stogeliais. Išorėje dominuoja trijų tarpsnių bokštas centrinėje ašyje. Pirmi du tarpsniai stačiakampio plano, trečiasis – daugiakampis su trikampiais frontonėliais, smailiu stogeliu. Jo sieneles skaido strėlinės angos, langai, apskritos nišos. Dideli, strėliniai langai dviejų ir trijų dalių yra šoninėse sienose. Priekinio fasado frontonas lyg su kuorais. Bažnyčios vidus halinis, trijų navų. Jas skiria kryžminiai stulpai su pusapskritėmis arkomis. Aukščiau yra smailės ir apskritos angos. Emporos virš zakristijų su strėlinėmis arkomis. Vargonų choras ant sienelės su pusapskrite arka. Turėklas jo su stulpeliais. 1914 m., 1920 m., 1931 m. pastatyti penki mūriniai neogotikiniai altoriai. Šventoriaus tvora mūrinė, vartai trijų angų su trikampiais frontonais. Lygumų švč. Trejybės bažnyčia yra trečia pagal aukštį bažnyčia Lietuvoje, jos aukštis 73 m 84 cm.

Šaltinis: Šiaurės Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas. Dabartis, 6, Žiemgala, 2008.

XIX a. septintajame dešimtmetyje Rozalimas jau buvo tapęs miesteliu su nedidele prekyba, būdinga daugeliui mažesniųjų Lietuvos miestelių. Nors iš šių duomenų negalima spręsti apie gyvenvietės planą, atrodo, kad jis beveik nepakito. Trys į aikštę suėjusios pagrindinės gatvės (keliuose į Pakruojį, Klovainius ir Šeduvą) formavo radialinį planą. Be šių gatvių, buvo kelios šalutinės (viena į kapines) arba jų užuomazgos. Aikštėje stovinti bažnyčia bei atskirai nuo jos varpinė buvo pagrindiniai vienaukščiais mediniais namais apstatyto miestelio akcentai. 1924 m. sutvarkyta miestelio aikštė, kuri „anksčiau buvo visai apleista”. Tai padaryta mokytojo ir rašytojo Mato Grigonio iniciatyva bei „Rozalimo miestelio gražinimo komiteto” pastangomis. 1928 m. švenčiant Lietuvos Respublikos dešimtmetį, Rozalimo centre, į šiaurę nuo bažnyčios, šalia aikštės buvo įrengtas skveras, jame pastatytas paminklas žuvusiesiems už nepriklausomybę. Nurodoma, kad „nuo to laiko šis sodelis įgavo Nepriklausomybės sodelio vardą, o aikštė pavadinta Nepriklausomybės aikšte”. Iš tikrųjų turgaus aikštė turėjo Laisvės aikštės pavadinimą. 2022 metais šalia sodelio buvo pastatytas ilgamečio Rozalimo kunigo A. Kisieliaus atminimo ženklas.

Šaltinis: A. Miškinis, Rozalimas, 2007.

Išskirtinė ir vienintelė tokia Lietuvoje. 270 metų senumo medinė Bazilika. Bazilika – tai pats seniausias bažnytinės architektūros stilius. Juo pastatytos pirmųjų amžių bažnyčios Romoje, bazilikiniu stiliumi yra pastatyta Vilniaus arkikatedra, – visos jos mūrinės. Medinių bazilikų pasaulyje yra vos keletas, kurių viena iš jų yra Lauksodžio kaime ir yra pašvęsta šv. Aloyzui Gonzagai (Italija). Kuršo pasienyje, Lauksodyje, Livonijos vyskupas Teodoras Volfas 1710 m. pastatė jėzuitams namą ir Šv. Petro ir Povilo bažnytėlę. Jėzuitai 1751 m. pasistatė naują medinę bažnyčią. 1767 m. ji konsekruota. Panaikinus jėzuitų ordiną, karalius Stanislovas Augustas 1780 m. įpareigojo Lauksodžio dvaro savininką išlaikyti filialistą. Bažnyčia buvo atnaujinta XIX a. pabaigoje. 1935 m. įkurta parapija. Bažnyčia iš tiesų didelė, dviejų aukštų, stačiakampio plano, su šoniniais priestatais. Vidus – trijų navų. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis. Šventoriuje stovi varpinė. Jos apačia akmenų mūro, viršus – medinis. Be galo graži ir jauki šios bažnytėlės aplinka, žalias paklotas supantis visą jos erdvę ir pasibaigiantis ties upeliu. Kviečiame atvykti, įkvėpti grožio ir ramybės pas Aloyzą iš Gonzagos Lauksodyje.

Stačiūnų vėjo malūnas pastatytas 1890m. Minėta data iškalta pamatų vidinėje dalyje. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių Pakruojo krašto vėjo malūnų, kurių pirmas aukštas yra akmenų mūro su dekoro elementais, o kiti mediniai. Tai vienintelis Pakruojo rajono vėjo malūnas su vidiniu kepurės pasukimo mechanizmu. Pastato tūris kompaktinis, aštuoniakampio plano, 4 aukštų, su aštuoniakampe kupolo formos kepure, uždengta skarda. Nėra išlikusi mūrinė malūno galerija – apėjimo tiltelis. Fasaduose – stačiakampės langelių angos. Pirmojo aukšto sienos sudėtos iš lauko akmenų mūro, netinkuotos. Aukščiau – medinės karkasinės sienos. Išlikusi technologinė įranga: girnų verpstės stovas, piklius, aulas miltams į maišus suberti antrame aukšte, girnos trečiame aukšte, maišų kėlimo mechanizmo frikcinė pavara ketvirtame aukšte. 2004 metais malūnas buvo renovuotas ir pritaikytas vietos gyventojų kultūros renginiams ir turizmui. Čia organizuojami Stačiūnų bendruomenės renginiai. Šiuo metu atnaujintame malūne veikiantis muziejus yra vietos bendruomenės kultūrinės raiškos centras, jo lankytojui suteikiantis galimybę apžiūrėti ne tik malūną, bet ir nemaža sužinoti apie Stačiūnus. Yra atidaryta malimo įrangos ekspozicija. Taip pat antrame ir trečiame aukštuose eksponuojamos nuotraukos iš Stačiūnų bendruomenės gyvenimo. Taip pat malūne rengiamos edukacinės programos, kurių metu galima susipažinti su malimo technika, senoviniais ūkio padargais, kaimo buities paveldu.

XX a. pradžioje į Vileišių (Žeimelio sen.) apylinkes atsikėlė sentikiai, kurie 1912m. Akmenėlių dvare įkūrė bendruomenę, kuri iš pradžių telkėsi Akmenėliuose, o 1935m. įrengė maldos namus Vileišiuose, parapijai priklausė daugiau nei 200 tikinčiųjų. Pokariu parapija žymiai sumažėjo, kol apie 1975m. iširo. Ypa­tin­gą vie­tą tarp sen­tikių šeimos papročių ciklo ritualų užima laidotuvių ir atminų apeigos. Jos mažiausiai pavaldžios laikui, beveik nekintančios, kaip lėtai kintantis yra požiūris į mirtį bei gyvųjų ir mirusiųjų santykius. Pagyvenę žmonės mirčiai ruošdavosi iš anksto: siūdindavosi įkapes, pasirūpindavo karstu, tačiau religingam žmogui svarbiausia buvo paruošti mirčiai sielą: išdalinti išmaldą, paaukoti maldos namams, susitaikyti su artimaisiais. Už mirusįjį melsdavosi tris paras: dieną ir naktį senąja slavų kalba skaitydavo Psalmyną. Specialiai laidotu­vėms siūtą baltą „lestovką“ („rožinį“) dėdavo į kairiąją velionio ranką, kūną guldydavo kojomis į ikonų pusę – veidu į Dievą. Dar velioniui į rankas įdėdavo nuodėmių atleidimo lapelį, o ant kaktos – atgailos juostą. Iš namų velionį nešdavo atvirame karste iki pat kapinių – kad atsisveikintų su kaimynais ir gimtais laukais. Sentikių kapinaitės Akmenėlių kaime yra tebeveikiančios ir gražiai prižiūrėtos. Ir dabar Akmenėliuose laidojami tokią paskutinę valią artimiesiems pareiškę iš šių apylinkių kilę sentikiai. Kapinaitės „atgyja“ per Sekmines, Kai iš visų pašalių į Akmenėlius pagerbti čia besiilsinčių senelių ir tėvų, kaimynų susirenka jų artimieji. Eina tada visi nuo vieno kapo prie kito, meldžiasi, gieda giesmes. Paskui pievelėje šalia kapinaičių tiesia staltieses, ant jų deda susivežtas vaišes ir ilgai kalbasi apie tai, kas buvo, ir tuos, kurie buvo.

Šaltinis: http://pakruojo.krastas.lt/?rub=1065924812&id=1493396484/.

Pakruojis yra ypatingas kraštas, kuriame susipina net penkių bendruomenių istorijos ir kultūros. Lietuviai, latviai, žydai, vokiečiai ir rusai sentikiai kelis šimtus metų kūrė gyvenimą šiame krašte, o jų palikimą galima išvysti ir XXI amžiuje: dvarai ir dvareliai, dvarų parkai, maldos namai, kapinės, etnografiniai kaimai. Virtualus Pakruojo krašto gidas įprasmina bei įgalina šių bendruomenių vaizdinį ir garsinį palikimą skaitmeniniu pavidalu, atgaivina Pakruojo krašto bendruomenių istorinę atmintį. Taip pat leidžia keliauti, prisiminti, susipažinti ir išgirsti istorijas ne tik vietos gyventojams, bet ir šių bendruomenių palikuoniams, gyvenantiems diasporoje. Virtualus 360° Pakruojo krašto gidas ir video filmas lietuvių ir anglų kalbomis pristato Pakruojo krašto lietuvių, latvių, žydų, vokiečių ir rusų sentikių bendruomenių istorinio ir kultūrinio paveldo objektus. Projekto metu sukurtas virtualus gidas ir video filmas yra skirtas ir laisvai prieinamas visiems asmenims, besidomintiems Pakruojo krašto kultūros paveldo objektais.

• Projektą vykdė Pakruojo verslo informacijos centras
• Projektą finansavo Lietuvos Kultūros taryba ir Pakruojo rajono savivaldybė
• Projekto rangovas - UAB Inverse ir Gidas360